Turinys
Elektroninė parduotuvė
| Atsikratę neįgalumo |
|
|
| 2011-03-24 | |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
|
Sutramdę kaulų-raumenų ligas, naujame gyvenime Apie sunkiausias akimirkas papasakojo 28 metų žurnalistė Eglė Petkutė, 46 metų verslininkas Bronius Šilius ir 45 metų mokyklos direktorė Jūratė Lazdauskienė. Juos ant kojų pastatė inovatyvūs vaistai – biologinė terapija. Jei ne šie medikamentai, mūsų šalyje neįgalių žmonių sąrašas būtų ilgesnis. Dar visai neseniai jie sunkiai galėjo pakilti iš lovos, kentė didžiulius skausmus ir grimzdo neviltyje, kai be aplinkinių pagalbos pasijusdavo visiškai bejėgiais. Šiandien šie kaulų ir raumenų sistemos ligomis – įvairiomis artrito formomis sergantys žmonės jaučiasi sveiki ir džiaugiasi visaverčiu gyvenimu. E.Petkutė: „Kai lipdavau iš lovos, jaučiausi mažiausiai aštuoniasdešimties“. Rytas – sunkiausias metas, gyvenant su artritu. Jausdavausi mažiausiai aštuoniasdešimties, kai lipdavau iš lovos ir pradėdavau dieną tarsi naują karą. Kojos tuo metu man buvo ne atrama, o veikiau kliuvinys. Ištinusių pėdų jau nevargindavau šlepetėmis, vengdavau net menkiausio pėdos kryptelėjimo, nes šie sukeldavo deginantį skausmą. Rytinės vonios procedūros tapo tikru iššūkiu. Sustingęs geliantis kūnas sunkiai palinkdavo ties praustuve, tekdavo viena ranka įsiremti į sieną, o kita valytis dantis, nes tiesiog pasilenkti, kaip tai daro visi sveiki žmonės, negalėjau. Sunkiausia užduotis – įlipti į vonią. Jos kraštai anuomet atrodė neįmanomai aukšti, nuo kiekvieno slystelėjimo paviršiumi apimdavo siaubas, nes bet koks staigesnis judesys sukeldavo dar didesnį skausmą. Prisimenu, kad tada labai aiškiai supratau, kam reikalingi turėklai ligoninių tualetuose. Man jie tapo tikru išsigelbėjimu. Rytinės arbatos įsipildavau po pusę puodelio, nes rankose atsiradęs silpnumas neleisdavo išlaikyti pilno. Bet kokio dydžio batai mano ištinusioms čiurnoms ir pėdoms atrodė per ankšti. Šlepsėdavau gatve iki autobusų stotelės, kad nuvažiuočiau į paskaitas. Tais rytais skausmingai turėjau pripažinti: aš, tokia greita ir visur spėjanti, negaliu pavyti autobuso. Suvokiau: dabar turėsiu gyventi kitaip – vaikščioti lėtai ir priprasti prie veriančių praeivių žvilgsnių. Tas gailestis jų akyse, matant jauną šlubčiojančią merginą, skausmo perkreiptu veidu, man buvo sunkiausiai ištveriamas. Prieš eidama miegoti buvau įpratusi išgerti stipriausią dozę vaistų nuo skausmo vien tam, kad ryte galėčiau atsikelti iš lovos. Nebuvau iš tų, kurie supyksta ir dar labiau stengiasi įveikti ligą. Man sviro rankos, vis labiau slėgė neviltis ir bejėgiškumas. Biologinius vaistus prilyginčiau stebuklui ir nė kiek neperdėdama. Mano savijauta iš esmės pasikeitė. Aš jaučiuosi visiškai sveika, kaip ir prieš aštuonerius metus, kai dar nežinojau savo ligos diagnozės. B.Šilius: „Ištraukiau laimingiausią gyvenimo loterijos bilietą“. Dabar esu visavertis žmogus, sportuoju, dūkstu su vaikais, važinėju dviračiu, slidinėju kalnuose. Vaistai, kurie pastatė mane ant kojų – tai pati saugiausia valstybės investicija į savo žmones. Juos vartojant man nebereikia nei ligoninės nei reabilitacijos, nei kitų vaistų, kuriuos anksčiau gerdavau saujomis. Dirbu, sukūriau darbo vietų kitiems, moku mokesčius ir išlaikau savo šeimą. Tačiau viskas galėjo būti kitaip. Dabar pats būdamas darbdaviu suprantu, kaip jaučiasi darbdavys, kai jo darbuotojas nuolatos serga. Mano sveikata pradėjo šlubuoti prieš dešimt metų. Tuomet man buvo vos 36 metai. Iš pradžių nedideli skausmai negąsdino, tačiau liga komplikavosi į vieną iš atrito formų, kuri kiekvienais metais pažeisdavo vis daugiau sąnarių. Galiausiai negalėjau nei normaliai kvėpuoti, nei valgyti, nei miegoti. Net nusičiaudėti būdavo sunku – skaudėdavo. Du kartus per metus gulėdavau ligoninėje, stengdavausi atsigauti reabilitacijos įstaigose, tačiau vis tiek skausmai būdavo tiesiog nepakeliami, itin rudenį ir pavasarį, kai liga paūmėdavo. Galiausiai prieš ketverius metus, kai nebepajėgiau pakilti iš lovos ir prislėgė juodžiausios mintys, jog nepavyks išvengti neįgaliojo vežimėlio ir nebepajėgsiu gyventi savarankiškai, gavau biologinę terapiją. Jos poveikis buvo stebuklingai greitas. Jaučiausi lyg ištraukęs laimingiausią loterijos bilietą: per du mėnesius išnyko žvynelinės bėrimas, kurio negalėjau įveikti 15 metų, dingo ir sąnarių skausmai. Neįgalus žmogus išgijo! J.Lazdauskienė: „Vėl esu stipri, jaučiuosi puikiai – galiu pasirūpinti ne tik savimi, bet ir kitais“. Liga mane užklupo prieš devynerius metus. Esu veikli moteris, todėl ir tuomet, pirmąkart suskaudus pėdoms, neturėjau kada dejuoti. Maniau, kad paprasčiausiai išvargau skautų žygyje. Buvau nedrausminga – ilgai nesirūpinau savo sveikata, ligos kraipomus sąnarius vyniojau storais šalikais, šlubčiojau ir kantriai kenčiau. Skausmą galima iškentėti, bet galiausiai jis palaužia. Tuomet kausto ne tik liga, bet ir neviltis. Vyro dažnai nebūdavo namuose, jis darbo reikalais važinėdavo į užsienį. Vaikai – jau suaugę, studijavo toli nuo namų – jie taip pat negalėdavo man padėti, todėl naktį pažadinta beprotiško skausmo jausdavausi siaubingai, nes suprasdavau, kad pati negaliu net pagalbos išsikviesti. O jei pagalba ir atvažiuotų, nepajėgčiau išlipti iš lovos ir atidaryti durų. Jaučiausi visiškai neįgali. Šiandien vėl esu stipri, jaučiuosi puikiai, vėl galiu šypsotis. Kas dabar mane mato, netiki, kad sergu. Turiu daugybę pareigų ir darbų, užmiršau ligoninių maratoną, vėl galiu rūpintis savo mokyklos mokiniais, rengti šventes savo artimiesiems ir net kopti į kalnus! Vaistai man padėjo kovoti su liga, todėl ji nesutrukdė laimėti konkursą ir tapti didžiausios Tauragės rajone „Šaltinio“ pagrindinės mokyklos direktore, taip pat buvau išrinkta Lietuvos jūrų skautijos tarybos pirmininke, o šiuo metu be pagrindinių – mokyklos direktorės pareigų – dar esu Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų vadovų asociacijos Tauragės skyriaus tarybos sekretorė, Ugdymo plėtotės centro vieno iš projektų ekspertė-metodininkė. Vardiju tik tam, kad parodyčiau, jog gyvenu daugiau nei visavertį gyvenimą ir galiu būti ypatingai veikli. Vien optimizmu to pasiekti tikrai nebebūčiau galėjusi. Visai nedaug trūko, jog būčiau likusi prikaustyta prie patalo ligonė, prašanti pašalpų ir neišsiverčianti be aplinkinių pagalbos. Parengė Beata Bukotaitė, VšĮ „Sveikatos gidas“
|
|||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
| < Ankstesnis | Kitas > |
|---|
