Turinys
Elektroninė parduotuvė
| Inga Liutkevičienė |
|
|
| 2011-06-06 | |
|
Tautos miršta taip pat kaip ir žmonės Su filosofu kalbamės apie Lietuvos visuomenės skaudulius – savižudybes, emigraciją, moralinių ir politikos autoritetų stoką, naujųjų turtuolių sluoksnio ydas ir realų pavojų išnykti Lietuvos valstybei, nes visos prielaidos tam įvykti jau yra. - Lietuvos visuomenė turi didelių bėdų – pirmaujame Europoje savižudybių ir emigrantų skaičiumi. Po paskutinio surašymo paaiškėjo, kad Lietuvoje gyvena vos trys milijonai žmonių. - Jūs tikite, kad gyvena trys milijonai? Aš tuo abejoju. Matyt, kai kam labai reikėjo, kad tiek būtų paskelbta. Tas „vos“ labiau primena anų laikų plano įvykdymą ir viršijimą. Manau, kad arčiau tiesos yra šiek tiek anksčiau paskelbtas skaičius 2 mln. 700 tūkstančių. Simboliška – toks skaičius mūsų prosenelių liko ir po pirmosios didžiosios emigracijos 19 šimtmečio gale: spaudos draudimo ir carizmo represijų laikais. Po 100 metų – į tą pačią padėtį... Bet, tiesą sakant, ne tai svarbiausia. Seniai visi, kam rūpėjo, žinojo mūsų emigracijos tempus, kuriuos, be kita ko, kasmet skelbė ir Statistikos departamentas. Jau 1990 m. iš Lietuvos išvyko 23 592 žmonės. 1991 m. dėl emigracijos Lietuva sumažėjo 10 675, o 1992 m. – 25 332 žmonėmis. Paskui tas skaičius stabilizavosi ir ėmė mažėti. Bet po įstojimo į Europos Sąjungą vėl smarkiai pašoko. Nuo 1992 iki 2004 metų iš Lietuvos išvyko 260,4 tūkstančio (7 proc.) gyventojų. Tie duomenys buvo pagrįsti išvykstančiųjų deklaracijomis. Jau tada demografai spėjo, kad apie savo išvykimą yra deklaravę tik kas antras trečias emigrantas. Vadinasi, jau tada buvo pagrindo manyti, kad iš Lietuvos yra išvykę mažiausiai pusė milijono žmonių. Bet nebuvo įtakingos ir kartu sveiko proto nepraradusios galvos. Niekas nereagavo: visais kanalais buvo trimituojama, kaip naudinga ir protinga išvažiuoti iš Lietuvos. Tik po to, kai šalies piliečiams primesta ekonominė krizė tiek paspartino emigraciją, kad ji pralenkė etaloninius Europos vidurkius ir visus nuogąstavimus, pradėta šiek tiek atsipeikėti, nors esminio lūžio vadinamojo elito sąmonėje neįvyko. Žinoma, šalies gyventojų skaičiaus mažėjimą lėmė ne tik emigracija ir savižudybės, bet ir kitų demografinių parametrų blogėjimas: žymus santuokų, gimimų, vidutinės gyvenimo trukmės mažėjimas, šeimų irimas ir mirčių (nuo nepagydomų ligų, žuvimų avarijose, nužudymų) augimas. Necivilizuota konkurencija sustiprino visuomenės poliarizaciją, apnuogino ilgai maskuotą žmonių susvetimėjimą, jų individualizmą ir egoizmą, turtinių interesų dominavimą, gyvenimą tik šia diena. - Ar savižudybės ir emigracija yra iš tos pačios šaknies augančios bėdos? - Jūs neabejotinai teisi: savižudybių ir emigracijos šaknys tos pačios – gyvenimas Lietuvoje yra pasidaręs beprotiškai sunkus. Tauta gyvena nuolatinio streso, netikrumo ir bejėgiškumo sąlygomis. Savižudybė yra nusivylimo ir gilios krizės padarinys. Tarybiniais lakais žmonės palūždavo dėl bukinančios stagnacijos, o dabar dėl permainų, kurių nepajėgia kontroliuoti: abiem atvejais sunaikinamas ateities horizontas. Gyventojų savinaiką liudija stulbinantys skaičiai. Štai aš prieš savo akis laikau šveicarų tyrinėtojo N. Tétaz sudarytą lentelę, rodančią, kaip pasaulio šalyse plito savižudybės nuo 19 a. vidurio iki 1970 m. Žemiausi skaičiai čia yra nuo 1,4 iki 5 (šimtui tūkstančių gyventojų), aukščiausi – nuo 28 iki 34. Tik didžiosios depresijos (1929 - 1932 m. krizės) metais Austrijoje buvo užregistruotos 44 savižudybės šimtui tūkstančių gyventojų. Prašyčiau atkreipti dėmesį: nuo to momento, kai pradėta sudarinėti savižudžių statistika, per 100 metų nebuvo niekur pasaulyje užregistruota tokio aukšto savižudybių skaičiaus, koks 2000-aisiais buvo užregistruotas Lietuvoje: 46,6 žmonės šimtui tūkstančių gyventojų (iš viso 1631 savižudis). Sunku net įsivaizduoti, kiek šiurpių tragedijų nusinešė į kapus šiuo vienerių metų skaičiumi paženklinti žmonės! Privalu pastebėti, kad tokiu būdu lietuviai pradėjo susidoroti su savo sunkumais jau tarybiniais laikais. Tarp nelaimingųjų „lyderių“ Lietuva atsidūrė 1981 m.: 33,4; 1984 m. – 35,8. Vėliau tas skaičius pradėjo mažėti (28,7 – 1987; 27 – 1989; 25,9 – 1990). Po to prasidėjo permainų, nestabilumo, netikrumo, o kai kam ir atstumties epocha. O tokie laikai, anot E. Durkheimo, yra lemianti savižudybių augimo priežastis. Tą požiūrį lietuviai visiškai patvirtino: 1991 – 30,4; 1992 – 34,4; o 1993 – labai staigus šuolis 42,1. Paminėjome tik du pačius ryžtingiausius ir staigiausius pasitraukimo būdus: pasitraukimą iš Lietuvos ir pasitraukimą iš gyvenimo. O kur lėtinės, nedrąsios, drovios, dažnai madų įtakojamos savižudybės? Aš kalbu apie seniai įsišaknijusią alkoholizmo ligą ir naujamadišką narkomaniją. Kai šie pomėgiai pasiekia kritinę ribą, jau niekas niekur nevažiuoja ir nesižudo: prasideda puvimo etapas. - Lietuvoje beveik neįmanoma pragyventi iš sąžiningo darbo, jis nuvertintas ir tai pagrindinė emigracijos priežastis, bet vis dažniau kalbama, kad emigruojama ne vien dėl to - čia nejauku gyventi, žmonės labai pikti ir pavydūs, keroja pažeminimas ir patyčios. Kodėl taip atsitiko? - Nepakeliamos įtampos ir nevilties palaužti, visuomenėje nepajėgę adaptuotis žmonės reaguoja dvejopai: vieni pasiduoda (bėga arba žudosi), o kiti smurtauja atakuodami aplinkinius (konkurentus, pranokstančius sugebėjimais, kliudančius jų planams, keliančius pavojų jų statusui, realius ir įsivaizduojamus priešininkus). Tokių smurtautojų iš esmės jau neįmanoma atskirti nuo kriminalinio gaivalo ir nuo savivaliaujančio valdžios elito. Beveik 20 metų trukęs Daktarų bylos narpliojimas, jų paleidinėjimas, paskui gaudymas, bylos atnaujinimas yra tas lakmuso popierėlis, iš kurio matyti, kokioje Lietuvoje mums tenka gyventi. Pašalinti politiniai ir juridiniai suvaržymai išlaisvino visas agresyviausias jėgas, tarp jų ir kriminalinį gaivalą. Niekas Lietuvoje taip nesuaktyvino agresyviųjų žmonių, kaip nuo pat Nepriklausomybės pradžios valdžios veiksmais ir jos pavyzdžiu įtvirtinta stipriųjų viešpatavimo arba grobimo, politika. Dabar ji paprastai vadinama oligarchų valdžia. Tai nėra visai tinkamas pavadinimas, nes jos esminis požymis yra tas, kad ne valdžia tarnauja valstybei, bet valstybė tarnauja jai.
Būtent šie visur esantys, demoralizuoti, vienas kitą papildantys, laikinus tarpusavio sandorius sudarantys ir valdžios toleruojami savivaliautojų sluoksniai formuoja tą slegiančią aplinką, kuri verčia trauktis arba susitaikyti su vergiška padėtimi ne tik silpnus, bet ir padorius šalies žmones. Pastaraisiais metais Lietuvoje nužudoma apie 217 žmonių per metus. Teisės instituto Kriminologinių tyrimų skyriaus duomenimis, Lietuvoje fiksuojamas didžiausias Europos Sąjungoje nužudymų skaičius – 6,6 žmonės 100 tūkstančių gyventojų. Vakarų Europoje jis nesiekia nė vieneto. - Kaip atsitiko, kad net milijoninius pelnus gaunančių verslų savininkai savo darbuotojams moka tiek mažai, kad niekaip neįmanoma sudurti galo su galu, tad tenka emigruoti arba dešimtmečiais po darbo skubėti į kitą darbą? - Pirma, mūsų nepilietiški parlamentarai (ir, žinoma, vyriausybės) iki šiol nesupranta, kad patys savininkai turi būti auklėjami, t.y. įvairiomis lengvatomis skatinami gerinti savo darbuotojų padėtį. Jie patys apie tai seniai kalba, bet su kažkokiu buku, net liguistu užsispyrimu tokie siūlymai ignoruojami. Antra, žymi dalis Vakarų savininkų yra išsaugoję tam tikrus mecenavimo principus, pagrįstus aristokratizmo, pilietiškumo, atsakomybės, o neretai ir patriotizmo tradicija. |
| < Пред. | След. > |
|---|
