|
 Šv. Antano parapijoje
Ketvirtadienį, balandžio 23 d., Kauno Šv. Antano Paduviečio parapija pradėjo skirtų Evangelijos Žinios Tūkstantmetei Lietuvai ciklą renginių, kurie baigsis sekmadienį, balandžio 26 d.
Aut.nuotr. kleb.V.Vaškelis po pranešimo apie vyskupą šv. Brunoną su parapijiečiais.
Šv. Antano Paduviečio parapijos namuose šiame renginyje dalyvavo JE vyskupas Juozas Preikšas, Kauno aukštesniosios katechetų mokyklos direktorius, Kauno šv. Antano Paduviečio parapijos vikaras kun. Vidmantas Balčaitis, kt. kunigai, seserys vienuolės.
Rytas prasidėjo Švč. Sakramento adoracija: Šeimos, Caritas, Marijos Legionas. „Šviesos“ darželio - mokyklos meninė programa. Nuo 12 val. vyko konferencija apie iškilias parapijos asmenybes. Pagrindinį pranešimą. Dėmesys buvo skirtas „Motinos maldoje“, „Vienuolės“, padėkos giesmėms Dievui, Rožinio maldai.
Pirmoji šventinių renginių diena baigėsi nuotraukų ir video įrašų iš kelionės po šventas vietas parodos atidarymu parapijos namų salėje. skaitė Kauno Šv. Antano Paduviečio bažnyčios klebonas V. Vaškelis perskaitė skaidrėmis iliustruotą pranešimą apie šv. Brunoną. 1009 m.vienuolis ir vyskupas Brunonas iš Kverfurto iškeliavo į Rytų Europą ir žuvo Lietuvos pakraštyje. Tai buvo aprašyta vokiečių metraštyje ir būtent tuomet pirmąkart paminėtas Lietuvos vardas...
Balandžio 24 d., penktadienį, Kauno Šv. Antano Paduviečio parapijoje susitikimas su Radvilėnų vid. mokyklos mokiniais. Diskusija - tema: "Ar viskuo verta tikėti?" Šv. Mišiose giedos Vyturio mokyklos moksleiviai; bažnyčioje vyks spektaklis, moksleivių piešinių paroda, Susitaikinimo pamaldos jaunimui. Vakare filmo „Misija“ peržiūra ir aptarimas
Balandžio 25 d., šeštadienį, 17 val. jaunimo Taize pamaldos, po vakaro Šv. Mišių – Maldos vakaras. Dalyvaus parapijos maldos grupės
Balandžio 26 d. sekmadienį, po rytinių, Šv. Mišių 9.00 – Švč. Sakramento adoracija, o 12 val. per sumą Šv. Mišioms vadovaus arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ. 13.30 val. – Agapė ir jubiliejinės parodos ir renginių parapijoje uždarymas, lydimas Tautinės giesmės (sumos choras).
Klebono V.Vaškelio pranešimas apie vysk. šv. Brunoną
"Šįmet minimas Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis yra tiesiogiai susijęs su 1009 m. šv. Brunono misionierišku žygiu į Prūsiją ir Lietuvą, kur anuomet gyveno baltų gentys. Svarbu paminėti, kad šv. Brunonas yra pirmasis mūsų krašto paribyje skelbęs Dievo žodį misionierius, kuris buvo nužudytas dėl Kristaus ir Jo Evangelijos liudijimo. Jo pralietas kraujas tapo būsimų - naujų krikščionių sėklomis, iš kurių 1387 m. amžinybei pradėjo nežemiškus vaisius auginti Krikštą priėmusios Lietuvos medis (beje, dėl istorinių aplinkybių nuostolingai pavėlavęs).
Apie šv. Brunoną Bonifacą „kalba“ 25 pagrindiniai šaltiniai, iš kurių seniausias – Kvedlinburgo analai (kronika). Iš jų sužinome, kad būsimasis šventasis Brunonas gimė Saksonijoje, Kverfurto miesto pilyje, apie 974 m. Jis buvo didikų Brunono ir Idos pirmagimis, turėjęs dar bent tris brolius (būta ir kitų, anksti mirusių vaikų).
Teigiama, kad aukštaūgis Brunonas, mokydamasis prie Magdeburgo bažnyčios įsteigtoje mokykloje, išsiskyrė iš bendramokslių ir darbštumu bei pamaldumu, marino savo kūną pasninku, šalčiu ir net plakimu. Į kunigus jis buvo įšventintas 994 ar 995 m. ir paskirtas į vieną Magdeburgo katedrą kanauninku.
Tuo metu daugel Europos šalių buvo susivienijusios po Šventosios Romos imperijos vėliava. Šios sąjungos imperatorius Otonas III buvo pasikvietęs Brunoną į Romą dvaro kapelionu, tačiau po trejų metų jis paliko tą tarnybą ir įstojo į Aventino benediktinų vienuolyną Romoje.
Vienuolyne Brunonas kartu su kitais vienuoliais gyveno iš savo rankų darbo: mezgė tinklus, gamino šaukštus, verpė. Šią vietą jis irgi paliko ir 1001 m. pirmą kartą prisijungė prie misionierių, vykusių į Europos šalis.
Misijų vieta buvo pasirinkta Lenkija ir šalia jos esančios vietovės. 1004 metais Merserburge (Vokietija) Magdeburgo arkivyskupas Taginonas Brunoną įšventino misijų arkivyskupu. XI a. pradžioje Brunonas parašė šv. Adalberto (Vaitiekaus), kurio darbo tęsėju save laikė, biografiją. Pastarasis šventasis mums svarbus tuo, kad jis buvo Brunono pirmtakas – mėgindamas krikštyti baltus (prūsus), padėjo galvą už prūsams šventos giraitės išniekinimą.
Taigi arkivyskupas Brunonas tęsė šv. Vaitiekaus Adalberto misijas toliau į šiaurę prie Lietuvos pasienio. Pasak kronikos šaltinių, į misiją Brunonas pasiėmė 18 palydovų, tarp jų „kunigus kapelionus Vipertą, Tiemiką, Aiką, Hecichą, Apichą. Misionieriams atvykus į vietą, jie buvo nugabenti į Rusios ir Lietuvos pasienį pas tenykštį valdovą vardu Netimeris (kitur mūsų istorikai rašo „Netimeras“ – K. D.). Brunonas buvo basas, skurdžiais drabužiais (matyt, buvo ruduo). Paklaustas, ko atvykęs, atsakė, kad atvykęs dėl valdovo ir jo žmonių išganymo. Netimeris pamanė, kad Brunonas pasirodė tam, kad surinktų pinigų, todėl pažadėjo apdovanosiąs, jei tik misionierius atsisakys savo kalbų ir paaukos dievams. Tuomet Brunonas, grįžęs į savo stovyklą, persirengė brangiausiais vyskupo rūbais su brangakmeniais ir vėl atvyko pas Netimerį. Pastarasis sakė matąs, kad misionierius atėjo ne iš skurdo, bet dėl įsitikinimo, ir pasiūlė išbandymą ugnimi: arti vienas kito bus sustatyti aukšti mediniai pastoliai. Po jais sukurs ugnį, o kada pastoliai įsidegs taip, kad abiejų krūvų ugnis susilies, Brunonas turės pereiti tarp jų per vidurį ir išeiti nė kiek neapdegęs. Apsivilkęs liturginiais rūbais tarsi per iškilmingas šv. Mišias, Brunonas pirmiausia apėjo užkurtą ugnį su šventintu vandeniu ir smilkykle, o paskui, kapelionams giedant septynias psalmes, įėjo į vidų ir palaukęs, kol kapelionai baigs giedoti, išėjo nė kiek ugnies nepaliestas. Tada Netimeris su visais, kurie tame reginyje dalyvavo, puolė prie misionieriaus kojų prašydamiesi pakrikštijami.
Krikštui suėjo apie 300 žmonių. Tokiam gausiam būriui pakrikštyti teko eiti prie didelio ežero. Pasikrikštijęs Netimeris nutarė, kad paliks savo valdas sūnui, o pats iškeliaus kartu su Brunonu, nuo kurio nesiskirs. Istoriko prof. Edvardo Gudavičiaus teigimu, tai buvo pirmasis lokalinis krikštas Lietuvoje. Ten buvo pakrikštytas ir Nautimeris, kuris net pasiryžo savo valdas palikti sūnui ir eiti kartu su Brunonu. Maža to, rašoma, kad jis nukovęs savo brolį, sukilusį prieš krikštą.
Brunonas, sužinojęs, kad Netimeris turi dar vieną brolį Sebedą (kitur rašoma - „Zebedeną“), kuris tuo metu buvo kažkur toliau, prie Alstros upės, nutarė keliauti pas jį. Kai 1009 m. kovo 9 dieną Brunonas su palydovais pasirodė jo valdose ir laikė šv. Mišias, Sebedas, įsiutęs dėl brolio žūties, netikėtai atvyko su dideliu būriu karių. Brunonui belaiminant atnašas, vienas karių puolė ir nukirto jam ranką, nustumdamas nuo altoriaus. Bet ranka liko ore ir toliau laimino atnašas. Nustebęs karys puolė prie šventojo kojų, bet tas ištrūko. Tačiau kitas karys nukirto Brunonui galvą. Vieni iš buvusiųjų išlakstė, kiti žuvo iš karto. Tuos kapelionus, kurie buvo likę vietoje, užpuolikai pakorė, o Vipertui išbadė akis, bet paliko gyvą. Visiems kitiems Brunono palydovams buvo nukirstos galvos. Po to Brunono galva buvo įmesta į Alstros upę. Tačiau pats Sebedas tuoj pat apako, o visus jo žmones ištiko stabas ir jie sustingo tarsi akmenys. Tai sužinojęs Netimeris nutarė nužudyti Sebedą su jo žmonėmis, bet atskubėjęs į vietą rado šventojo kūną, o greta stabo ištiktą brolį su kariauna. Netimeriui su krikščionimis pasimeldus, sustingusieji atgijo ir ėmė prašyti atleidimo bei krikšto. Po kurio laiko vieną naktį vietos žvejai, plaukdami valtimi, pamatė vandenyje šviesą. Nors jie yrėsi galingais irklais, valtis staiga sustojo, tarsi ją kas būtų sulaikęs. Žvejams ėmus šauktis Jėzaus, staiga pasirodė virš vandens žengiantis Brunonas. Jis nuramino išsigandusius žvejus sakydamas, kad toje vietoje, kur matėsi šviesa, yra įmesta jo galva. Žvejai pažymėjo tą vietą ir rytą atplaukę rado galvą, kurią paėmė ir nugabeno prie nukirsdinto kūno.
Istoriniuose šaltiniuose – Kvedlinburgo analuose rašoma, jog 1009 m. vasario 14 d. ar 23 d. (pagal kitus šaltinius – kovo 9 d.) šv. Brunonas su 18 saviškių (po kankinystės) nukeliavo į dangų. Jie savo gyvybės kaina tarsi plačiau atvėrė dangiškosios Jeruzalės vartus, idant paskui šiuos kankinius, iš paskos, laiko pilnatvei atėjus, pirmiausia galėtų džiugiai žengti tie mūsų protėvių gentainiai, kurie, nepasitenkindami vien Krikšto sakramento malonių priėmimu, vis labiau stengėsi pažinti Dievo Sūnų ir tikėjimo darbais liudijo Jį. Vėliau Boleslovas Narsusis (Lenkijos karalius) išpirko nužudytųjų kūnus ir nugabeno į Lenkiją.
Taigi, iš kur žinome apie arkivyskupo Brunono ir jo aštuoniolikos vienuolių palydovų žūtį? Pasirodo, vienuolį Vipertą Netimero brolis Sebedas paliko gyvą, bet išdūrė akis ir paleido į Saksoniją. Būtent, vienuolio Viperto pasakojimas apie Brunono žūties aplinkybes ir buvo aprašytas Kvedlinburgo analuose.
Neseniai išleista daktaro baltisto Leto Palmaičio mokslinė studija su argumentuotais įrodymais „Įmintos tūkstantmečio mįslės“ byloja apie tai, kur buvo nužudytas kankinys šventasis arkivyskupas Brunonas. Sensacingą mokslinę koncepciją Palmaitis pateikė 2008 metais Rygos mokslinėje konferencijoje ir Olštyno (Lenkija) koliokviume. Jis rašo, kad nauji moksliniai duomenys paneigia tvirtinimus, jog arkivyskupas Brunonas buvo nužudytas dabartinės Lenkijos teritorijoje Gižycko mieste prie Negocino ežero. Pagal Palmaičio koncepciją, tai yra viskas vyko, kaip rašoma analuose, Rusios ir Lietuvos pasienyje.
Palmaičio įsitikinimu, jam pavyko nustatyti ežerą, kur šv. Brunonas krikštijo Nautimerį ir 300 pagonių, bei vietą, kur misionierius laikė paskutines savo gyvenime Mišias ir buvo nužudytas. Tas krikštijimui pasirinktas didelis ežeras, kurį mini įvairūs rašytiniai šaltiniai, – tai dabartinė Dainių pelkė, esanti maždaug už trijų kilometrų į šiaurę nuo Jurbarko. Netoli to ežero, matyt, buvo ir karinė Netimero būstinė. Atlikę prie vietinio ežero krikštą, misionieriai iškeliavo šiaurės rytų kryptimi, prie Alsos ir Mituvos santakos, kur plėšikavo Netimero brolis Sebedas.
„Apytikrė vieta, kurioje buvo nužudytas šv. Brunonas, yra Alsos ir Mituvos santakoje. Čia, Mituvos senvagėje, būta kapinių. Pietrytinėje jų dalyje stovi maža koplytėlė – ji pastatyta dabartinių piktadarių sudegintos medinės bažnytėlės vietoje. Šalia jos tebestovi apdegęs nuo gaisro ąžuolas, o šiauriau – šventu vadinamas santakos slėnis, kur dabar švenčiamos gegužinės. Čia pat teka Alsa, į kurią buvo įmesta nužudytojo šv. Bruno Bonifaco galva. Nesudegęs per bažnytėlės gaisrą ąžuolas yra tarsi tiesos apie šventojo Brunono mirties vietą liudytojas“, – yra įsitikinęs savo gyvenimą lyginamajai kalbotyrai paaukojęs L. Palmaitis.
Apibendrinant galime sakyti: kaip anuomet šv. Brunonas, apsivilkęs teisumo šarvais, pasiėmęs tikėjimo skydą bei Dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį (plg. Ef 6, 14 – 17), troško lietuvių pagonių gyvybę išsaugoti amžinajam gyvenimui, taip ir dabar ne tik šis šventasis, bet ir visi Dangaus bendrapiliečiai su Švč. M. Marija priešakyje, nuolatine malda lydi Žemės vaikus, - ypač tuos, kurie patys prašo dieviškos pagalbos, idant žmonių žvejonė (išganymo tinklais) būtų kuo gausesnė.
Leidinyje „Šv. Brunono gyvenimas ir kankinystė“ pateikiama tokia maldelė: Dieve, kuris būdamas visokeriopo gėrio pradžia ir pabaiga, suteikei vyskupo ir savo kankinio palaimintojo Brunono kilmingumui didesnę vertę ir įžiebei jame tokią stiprią Tavo meilę, kad dėl Tavęs jis paniekino ne tik žemišką turtą, bet ir savo kūną, leiski, kad jaustume globą Danguje esančio, kurio švento kraujo praliejimą žemėje švenčiame.
Belieka tarti: „Šv. Brunonai, drąsusis Viešpaties misionieriau, melskis už mus, mūsų parapiją ir tėvynę Lietuvą“.
|
Turinys
Elektroninė parduotuvė
