Turinys
Elektroninė parduotuvė
| Ramunė SOTVARIENĖ |
|
|
| 2009-05-18 | |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
|
Lietuva pasirinko: šalį gelbės moteris Rytų kovų meistrė Dalia Grybauskaitė norėjo politinius varžovus sutriuškinti vienu smūgiu. Ir tai jai pavyko – vakar ji buvo išrinkta pirmąja moterimi Lietuvos prezidente. Lietuva laužo stereotipus – į aukščiausią šalies vadovo postą ryžtingai žengia moteris. Socialinių mokslų daktaro laipsnį turinti blondinė. Vieniša, brolių, seserų, vaikų, vyro ar draugo neturinti, jau tėvus praradusi, bet pelniusi kone aklą didžiosios dalies šalies žmonių meilę. Aukštosios partinės mokyklos dėstytoja ir Europos Komisijos narė. Karjerą Rusijos kailių fabriko naktinės pamainos darbininke pradėjusi laisvos Lietuvos ministrė. Visiems Lietuvoje tarsi žinoma, bet daugeliui ir iki šiol nepažįstama. Pažymėta jėgos ir vienišumo ženklu. Tiek galima apie D.Grybauskaitę pasakyti šiandien. Laimėtoja – neįminta mįslė Dar vos prieš mėnesį, prezidento rinkimų kampanijos išvakarėse, eurokomisarė buvo viena paslaptingiausių šalies politikių. „Apie darbą – prašom. Apie asmeninį gyvenimą nekalbu“, – tokį atsakymą išgirsdavo kiekvienas, mėginęs visuomenei plačiau pristatyti karjeros laiptais Lietuvoje sparčiai kilusią moterį. Jos niekada nebuvo nei gyvenimo būdo žurnaluose, nei televizijos pramogų laidose, kuriose noriai dalyvaudavo ir dalyvauja būriai politikų. Ši taisyklė buvo sulaužyta tik per prezidento rinkimų kampaniją. Tačiau ir tada D.Grybauskaitė liko ištikima savo principams – atsivėrė tik iš dalies. Net didžiausio pripažinimo akimirką D.Grybauskaitė taip ir liko iki galo neįminta mįslė. Tačiau dirbdama Briuselyje ji kartais vis dėlto atsiverdavo Lietuvai. Kai Vilniaus „Lietuvos ryto“ krepšinio komanda 2005-ųjų ir 2007-ųjų pavasarį Belgijos Šarlerua mieste žaidė Europos taurės finale, abu kartus tarp gausybės sirgalių iš Lietuvos buvo ir eurokomisarė D.Grybauskaitė. Ji pasirodydavo ne viena – kartu pasikviesdavo ir būrelį įtakingų ES valdininkų. Diplomatę atrado A.Kubilius Nėra lengva pasakyti, kada būsimoji pirmoji Lietuvos prezidentė moteris atkreipė į save žmonių dėmesį. Ryžtingai karjeros sovietiniais metais siekusi D.Grybauskaitė, Lietuvai paskelbus nepriklausomybę dar dirbusi Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje, kažkuriuo momentu suprato, jog norint prisitaikyti prie naujo gyvenimo reikia užbraukti praeitį. Lietuvos valdžios institucijose D.Grybauskaitė pradėjo dirbti 1991 m. pabaigusi specialų kursą vadovams Džordžtauno universitete (JAV). Bet plačiajai visuomenei ji buvo iš viso nepažįstama maždaug iki 1999-ųjų, kai premjeru tapęs Andrius Kubilius pakvietė ką tik iš tarnybos Lietuvos ambasadoje JAV sugrįžusią diplomatę tapti finansų viceministre. Pasirodė buvęs viršininkas Jos vardas vis dažniau sušmėžuodavo viešojoje erdvėje, o netrukus įsivyravo nuomonė: tikrasis finansų ministras yra ne Amerikos lietuvis Vytautas Dudėnas, o energija trykštanti jo dešinioji ranka. Bankų specialistas V.Dudėnas į tai reagavo ramiai, neslėpė, kad jam malonu kartu dirbti su tokia ryžtinga ir profesionalia specialiste. Jųdviejų bendravimas nenutrūko ir vėliau, kai D.Grybauskaitė tapo finansų ministre, o po to išvyko į Briuselį. Todėl, matyt, neatsitiktinai V.Dudėnas prieš porą savaičių pasirodė D.Grybauskaitės rinkimų štabe. Smūgiai – greiti ir tikslūs Atidūs stebėtojai įsidėmėjo naują politikos padangėje vardą, kai ramiai ir neįtikėtinai greitai buvo atleistas nepajudinamu laikytas tuomečio Taupomojo banko vadovas Romualdas Visokavičius, kuris likvidavo šį banką prislėgusias skolas ir jį parengė privatizuoti. Todėl jis visai pagrįstai tikėjosi būti įvertintas, o, daugelio nuostabai, buvo nublokštas į šalį. Tada bene pirmąkart sužinota ir apie politikės JAV pelnytą juodąjį Rytų kovos menų diržą. Ši biografijos detalė tapo ypač svarbia įvaizdžio detale, pabrėžiančia darbo ir vadovavimo stilių. Smūgį žemiau juostos prieš devynerius gavęs vadinamasis lito tėvas R.Visokavičius ilgus metus jautė jo pasekmes ir nelengvai ieškojo naujos erdvės karjerai. O pati D.Grybauskaitė sparčiai kopė aukštyn. Taupomojo banko privatizavimas laikytas nemenku viceministrės nuopelnu. Bet per šią rinkimų kampaniją oponentai pabandė tai apversti aukštyn kojomis: esą išsaugojus šį banką, Lietuvai dabar nereikėtų kęsti užsienio kapitalo valdomų bankų jungo. Be to, šis bankas esą parduotas pusvelčiui, tad nemažai banko pirkėjų pinigų galėjo nusėsti sandorį laiminusių politikų bei valdininkų kišenėse. Krikštatėvis – A.Brazauskas Darbas A.Kubiliaus Vyriausybėje D.Grybauskaitei tebuvo apšilimas. Esminiu įvykiu, lėmusiu šiandienos Lietuvos pasirinkimą, būtų galima laikyti premjeru 2001-aisiais tapusio Algirdo Brazausko sprendimus paskirti D.Grybauskaitę iš pradžių finansų ministre, o vėliau – pirmąja Lietuvos atstove Europos Komisijoje (EK). „Man patiko jos darbo stilius. Konkreti. Guvi. Daug kas net nespėja pagauti jos minties tėkmės – turi tvirtą protavimo mechanizmą“, – ir šiandien D.Grybauskaitei pagyrų negaili ilgametis socialdemokratų vedlys. Kalbama, kad A.Brazauskas, viešėdamas Amerikoje, susitikdavo su ten dirbančia D.Grybauskaite. Ši padėdavo savo geradariui apsipirkti medžioklės reikmenų parduotuvėse. Pradėjo skinti laurus Paskirta į EK D.Grybauskaitė neslėpė ambicijų tapti atsakinga už Europos Sąjungos biudžetą ir finansinį programavimą. Ir kaip jau ne vieną kartą jai tai pavyko. Netrukus Lietuvos atstovė tapo užsienio žiniasklaidos pagyrų objektu. Po metų savaitraščio „European Voice“ skaitytojai išrinko Lietuvos atstovę 2005-ųjų komisare, o tarptautiniai prekybos rūmai „ICC Lietuva“ suteikė 2005 metų „Partnerystės lyderio“ vardą. Po metų D.Grybauskaitę, kaip daugiausia verslui nusipelniusią politikę, įvertino Lenkijos verslininkai – lietuvė tapo pirmąja ne Lenkijos piliete, kuriai buvo įteiktas šis apdovanojimas. Sukūrė puikų įvaizdį Lietuvą pasiekiantys išskirtinai teigiami eurokomisarės veiklos atgarsiai kūrė vis patrauklesnį jos įvaizdį ir didino gerbėjų gretas. D.Grybauskaitė pradėta vertinti kaip tarptautinio masto politikė, nedalyvaujanti vietos intrigose, nepriskiriama nė vienai interesų grupei. Nepartiškumas stiprino įspūdį, kad D.Grybauskaitė yra nepriklausoma. Nors ji buvo socialdemokratų Vyriausybės finansų ministrė, nors į Briuselį ją išsiuntė šios partijos lyderis A.Brazauskas, per Lietuvos prezidento rinkimų kampaniją eurokomisarė maksimaliai naudojosi savo nepartiškumu kaip vienu didžiausių privalumų. Ji net viešai bandė atsiriboti nuo karštą paramą dabar jai demonstruojančių Tėvynės sąjungosLietuvos krikščionių demokratų lyderių. Kandidatės populiarumą lėmė iš esmės du veiksniai. Tai gyvenimas ne Lietuvoje ir tai, ką ji veikdavo užsukusi į tėvynę. Lietuviai vis dar labiau linkę vertinti tuos, kurie yra toli, kurie esą geriau nei vietiniai žino situaciją ir gali ją pakeisti. Užmiršdavo esanti iš Lietuvos Išvykusi į EK tokia žmonėms tapo D.Grybauskaitė. Kadaise tai padėjo laimėti Valdui Adamkui, sukūrė vilties prezidento įvaizdį Stasiui Lozoraičiui. Bet dar svarbiau tai, kaip EK atstovė elgdavosi Lietuvoje. Jos populiarumo didėjimas sutapo su nuolatine socialdemokrato Gedimino Kirkilo vadovaujamos Vyriausybės kritika. Daugelis Europoje tuomet kraipė galvą: kaip galima puldinėti savo šalį ir su žeme maišyti jos premjerą. Taip elgtis paprasčiausiai neetiška. Dar nė vienoje šalyje to nebuvo. D.Grybauskaitės reitingai kilo. Jie pasiekė seniai neregėtas aukštumas, nors apie eurokomisarę, kaip žmogų, buvo žinoma nedaug. Lietuvos gyventojams patiko, kad ji murdo premjerą. Tačiau tikros krizės dar nebuvo. Niekas net nenutuokė, kad į valdžią atėjus konservatoriams prasidės tikrasis juodymetis, ypač po naktinio mokesčių perversmo. Kandidatė bandė laviruoti „Tėvelis juokais mane erzindavo, kada jam žentą parvesiu. Kaip išėjo, taip išėjo“, – spragas apie asmeninį gyvenimą pastarąjį mėnesį stengėsi užpildyti kandidatė į prezidentus. Jos portretas papuošė ne vieną gyvenimo būdo žurnalą. Sužinojome, kad Dalia kilusi iš kuklios pardavėjos ir vairuotojo šeimos, kad yra vilnietė. Trokšdama studijuoti politinę ekonomiją, sunkiai skynėsi kelią į aukštąją mokyklą ir iki šiol finansiškai remia buto, kurį nuomojosi Sankt Peterburge, šeimininkę. Tačiau neatsako į klausimą, kodėl studijuoti išvyko į Rusiją, o nepasirinko aukštosios mokyklos Lietuvoje. Dievina gėlių ir kelionių terapiją. Marinuoja grybus ir mėgsta skaniai pavalgyti. Turi humoro jausmą, krikšto dukterį, taip pat senų draugų, kurių pavardžių nemini. Dar mėgsta vairuoti ir pirmoji pasirodo EK biure Briuselyje, nes yra vieversys. Skiria nematoma siena Tačiau vis tiek liko įspūdis, kad yra nematoma siena, kuri neleidžia pajusti D.Grybauskaitės asmenybės gelmių. Galbūt todėl, kad taip ir neišgirdome paprastų žmogiškų dalykų, kuriuos kandidatai į šalies vadovus paprastai atskleidžia. Ar ji mylėjo? Galbūt atkakli vienatvė ir atsidavimas darbui – sudaužytos širdies atsakas likimui? Ar būsimoji šalies vadovė sielvartauja, kad neturi vaikų? Gal jai tai visiškai nesvarbu? Gal jai įprastas šeiminis gyvenimas dėl vienokių arba kitokių priežasčių nepriimtinas? Šeimos istorija tarsi nutrūksta ties tėvais. O kur tetos, dėdės, pusbroliai, seneliai – juk Lietuvoje giminaičiai skaičiuojami šimtais. Net ir atskleidusi savo pomėgius, kai kuriuos artimus žmones, D.Grybauskaitė netapo visiškai pažįstama. Tokia, koks, pavyzdžiui, yra jos geradarys A.Brazauskas ar daugelis kitų Lietuvos politikų. Kai kam net susidaro įspūdis, kad ji yra šalta, viską pasverianti ir tuo atstumianti ne tokius pragmatiškus, jausmingesnius žmones. Mylėti žmones ir pelnyti jų meilę nėra lengva. Dabar sukasi užburtas ratas – ji sau, o visuomenė – irgi sau. D.Grybauskaitė vengia bendrauti su politikos, verslo ar kultūros sluoksniais, nepaiso mūsų šalyje susiklosčiusių politinių tradicijų. Tik laikas parodys, ar ir vienas lauke gali būti generolas. Visuomenė – jau pakantesnė Šias ir protu, ir intuityviai juntamas spragas oponentai stengėsi panaudoti savo naudai. Ir politikų, ir žiniasklaidos garbei, priešingai nei tikėtasi, nebuvo pernelyg brukama seksualinės orientacijos tema. Gal taip atsitiko ir dėl to, kad D.Grybauskaitė, nelaukdama kitų, pirmoji pavartojo žodį „lesbietė“ ir neigė priklausanti šiai žmonių grupei. Aršiausio puolimo objektu tapo sovietinis jos biografijos tarpsnis. Pastangų būta didelių. Bet bandymai įgelti dėl neva miglotos sovietinės praeities subliūkšdavo. Nepaisant sovietmečio karjerą liudijančių faktų, išlaikytas populiarumas rodo ir tai, kad daugeliui žmonių nebėra svarbu, kas ir kuo kažkada buvo. Svarbiau, kaip žmogus yra suvokiamas dabar. Ypač sunku turėtų būti radikaliai nusiteikusiems konservatoriams, kurie su politiniais priešininkais bando susidoroti kapstydamiesi po jų praeitį. Kaip jiems elgtis toliau, kai partijos vadovybė pareiškė remianti ne šiaip kokį buvusį komunistų partijos narį arba KGB rezervo sąraše buvusį teisėsaugos pareigūną, o komunistinės ideologijos skleidėją. Nepriklausoma, o gal vieniša? Į aukščiausią šalies vadovo postą D.Grybauskaitė užkopė sukūrusi išskirtinai nepriklausomo asmens įvaizdį. Laisvė nuo šeimos, giminių, rinkimų kampanijos finansinių ir politinių rėmėjų. Kuo iš tikrųjų remsis prezidentė? Gal nepamirš socialdemokratų nuopelnų jos karjerai ir sustos bent jau ties Vaivorykštės koalicija ar vis dėlto liks ištikima A.Kubiliui, kurio reformos baigia nualinti šalį? Iki šiol visi nepriklausomybę atkūrusios valstybės kandidatai į prezidentus buvo tapatinami su tam tikromis politinėmis, taip pat ir verslo grupėmis ir neslėpdavo, kad tai – jų atrama priimant sprendimus. Pirmasis prezidentas A.Brazauskas turėjo tvirtą tuometės Lietuvos demokratinės darbo partijos užnugarį iki konservatorių laimėtų Seimo rinkimų 1996 metų rudenį. „Mane izoliavo“, – taip A.Brazauskas apibūdino laikotarpį S.Daukanto aikštėje, kai parlamente pradėjo dominuoti dešiniųjų dauguma. Už Rolando Pakso, pašalinto iš prezidento posto per apkaltą, nugaros taip pat stovėjo partija ir prie jo žlugimo įspūdingai prisidėjęs rinkimų kampanijos rėmėjas verslininkas Jurijus Borisovas. 1998-aisiais ir 2004-aisiais prezidentu rinktas V.Adamkus turėjo tvirtą centro dešinės politinių jėgų ir dalies žiniasklaidos paramą. Tai bent iš pradžių buvo valstybės vadovo atrama vidaus politikoje. Atsakymus pateiks ateitis Ar gali būti kitaip? Juk politika yra kompromisų ir interesų derinimo menas. Patirtis liudija, kad veikdami vieni prezidentai tampa vieniši, nebegali atlikti net tokių paprastų dalykų, pavyzdžiui, kaip atleisti kadenciją baigusį Aukščiausiojo teismo teisėją. Ar įmanoma veikti remiantis tik moraliniu autoritetu ir vienkartiniu žmonių palaikymu? „Kelią nueina tas, kuris atsistoja ant kelio, o ne tas, kuris tik žiūri“, – sakė D.Grybauskaitė. Ji deklaruoja atsistojusi ant visiškos nepriklausomybės kelio. Ar jis turi aplinkkelių ir dar nepastebėtų pakeleivių? Ar bus duobėtas? Atsakymus pateiks jau artimiausia ateitis. Ne stebėti, o veikti ryžtingai Algirdas Brazauskas, kadenciją baigęs prezidentas: „Būtų gerai, kad išrinkta į prezidento postą D.Grybauskaitė išlaikytų savo ryžtą. Manau, kad ji gali tai padaryti. Esančioje politinėje ir finansinėje šalies situacijoje naujasis prezidentas privalėtų imtis itin ryžtingų sprendimų. Jis neturėtų likti stebėtojas. Naujajai šalies vadovei reikėtų veikti labai ryžtingai, gal net rizikuojant, kad būtų sudaryta kvalifikuota Vyriausybė, mažiausiai kreipiant dėmesį į partinę ministrų priklausomybę. Aš D.Grybauskaitę pažįstu dar nuo tų laikų, kai buvo rengiama asocijuota Lietuvos narystės Europos Sąjungoje sutartis. Tada ji dirbo labai ryžtingai, norėčiau tikėti, kad jai to ryžto pakaks ir ateityje. Kita vertus, daug kas priklausys ir nuo visuomenės, žiniasklaidos požiūrio į D.Grybauskaitę. Juk kiekvienas esame žmogus, kurį galima pažeisti. Jei visuomenė ir žiniasklaida palaikys, ji galės daug nuveikti, kad Lietuva pradėtų kilti į viršų ir kad bent kurį laiką nekristų. Juk dabar kas pusmetį į biudžetą nesurenkama po pusę milijardo litų. Nors pastaruoju metu turiu sveikatos problemų, nesijaučiu paliegęs ir nuolat domiuosi politika ir ūkiniu šalies gyvenimu. Norėčiau padėti tiek, kiek galiu ir suprantu apie tai, kas šiuo metu vyksta. Naujajam šalies vadovui linkėčiau sudaryti konsultacinę tarybą ir su malonumu dalyvaučiau jos darbe – padėčiau ieškoti Lietuvai būtinų sprendimų. Ko gero, ne aš vienas šiandien esu atsidūręs tokioje situacijoje, kai belieka stebėti, kas vyksta, ir aikčioti dėl to, ką daro Vyriausybė. Esu įsitikinęs, kad reikia bendrų, ne vien vienos ar kitos partijos pastangų, kad išsiveržtume iš dabartinės sudėtingos situacijos.“ Kokia bus prezidentės komanda? Vytautas Dumbliauskas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas: „Manau, kad naujoji prezidentė konservatorių lyderį Andrių Kubilių turėtų palikti premjero poste, nes juk jai reikės dirbti su Seimo dauguma. Kita vertus, jei, tarkim, D.Grybauskaitė pareikalautų premjero atsistatydinimo, konservatoriai neturėtų ko pasiūlyti vietoj A.Kubiliaus, nes iki šiol taip ir neišsiugdė naujų lyderių. Tuo tarpu socialdemokratai šiuo metu turi tris ar keturis vyrus, kurie bet kada galėtų tapti partijos vadovais, ir bent kelis kandidatus į finansų ministro postą. Konservatoriai net ir tuo pasigirti negalėtų. Juk dabartinis jų finansų ministras Algirdas Šemeta nėra partijos narys ir kažin ar vietoj jo pavyktų greitai ką nors rasti. Tačiau abejoju, ar po prezidento rinkimų pasikeis valdančioji dauguma ir ar socialdemokratai sutiktų sugrįžti į valdžią. Ko gero, jie leis A.Kubiliui savo taurę išgerti iki dugno. Eiti į valdžią šiuo metu būtų savižudybė. Dabar reikėtų tik protingai kritikuoti esančią Vyriausybę ir Seimo daugumą. Mano galva, po vadinamojo Vyriausybės mandagumo atsistatydinimo D.Grybauskaitė apsiribos tik kelių ministrų pakeitimu. Greičiausiai iki rugpjūčio mėnesio turėsime naujos sudėties A.Kubiliaus vadovaujamą ministrų kabinetą. Šiuo metu daug didesnė intriga – kokia bus pačios D.Grybauskaitės komanda Prezidentūroje? Politiniuose sluoksniuose kalbama, kad ji į savo komandą ketina pakviesti iki šiol nežinomų, jokioms partijoms ir verslo grupėms nepriklausančių žmonių. D.Grybauskaitės rinkimų štabe – daug jaunų žmonių. Tarp jų yra trys ar keturios buvusios mano studentės. Tai labai gabios merginos, viena jų net kelerius metus stažavosi Amerikoje. Galbūt ji bus patarėja užsienio politikos klausimais. Todėl atrodo, kad būsima prezidentė į savo komandą rinksis jaunus, gabius žmones, kurie dirbtų visai kitaip nei jos bendraamžiai.“ Biografijos faktai * Gimė 1956 m. kovo 1 d. Vilniuje. Mokėsi Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje. * Būdama 19 metų pradėjo dirbti Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Po metų išvyko mokytis į Leningrado universitetą – studijavo politinę ekonomiją vakariniame skyriuje. Tuo pat metu dirbo kailių fabrike darbininke. * Po studijų grįžusi į Vilnių keletą mėnesių dirbo Mokslų akademijos atsakingąja sekretore. Vėliau – Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje vadovavo žemės ūkio kabinetui, dėstė politinę ekonomiją ir pasaulio pinigų istoriją. * 1988 m. eksternu apgynė mokslinį darbą Maskvos visuomenės mokslų akademijoje. 1993 m. Lietuvos mokslo taryba pripažino šios akademijos suteiktą mokslo laipsnį, suteikdama socialinių mokslų daktaro laipsnį. * 1991 m. Džordžtauno universitete Vašingtone baigė specialųjį studijų kursą vadovams. * 1991 m. Tarptautinių ekonominių santykių ministerijos Europos departamento vadovė. * 1993 m. Užsienio reikalų ministerijos Ekonomikos departamento direktorė. * 1994 m. Įgaliotoji ministrė Lietuvos misijoje prie Europos Bendrijų. 1996 m. – įgaliotoji ministrė Lietuvos ambasadoje JAV. * 1999 m. A.Kubiliaus Vyriausybės finansų viceministrė. 2000 m. – užsienio reikalų viceministrė. 2001 m. – A.Brazausko Vyriausybės finansų ministrė. * 2004 m. deleguota dirbti Europos Komisijoje.
Kas rėmė būsimą prezidentę? Oficialiai paskelbti rėmėjai litais:
Aiški persvara
|
|||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
| < Пред. | След. > |
|---|
