| Pagalbos diena |
|
|
| 2009-10-16 | |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
|
Paliatyviosios pagalbos konferencija Paliatyviosios pagalbos samprata Lietuvos paliatyviosios medicinos draugijos prezidentas, KMU profesorius Arvydas Šeškevičius kalbėjo apie minimą Pasaulinę paliatyviosios pagalbos dieną ir apie paliatyviosios pagalbos sampratą. Paliatyviosios medicinos esmė – mažinti kančią, kontroliuoti simptomus, bandyti keisti ligos eigą, kad ligonis kuo ilgiau gyventų visavertį gyvenimą, jautrus požiūris gydant ir slaugant mirštantį žmogų. Tai svarbu, nes garantuoja garbingą ir orų išėjimą iš gyvenimo. Paliatyvioji medicina – subtili tema, nes skatina apmąstyti gyvenimo prasmę, atsisukti į dvasines vertybes ne tik ligonius, bet ir sveikus žmones. Paliatyviosios pagalbos tikslas – padėti kęsti nepagydomos ligos skausmus. Visomis priemonėmis stengiamasi palengvinti likusias gyvenimo dienas, kai žinoma, kad ligos nebeįmanoma išgydyti. Malšinamas skausmas, pykinimas, kiti nemalonūs pojūčiai. Šiuo atveju medikams tenka padėti pacientui susitaikyti su mintimi, kad artėja mirtis, skatinti džiaugtis likusiu gyvenimu. Paliatyvioji pagalba teikiama ir sergančio žmogaus šeimai, kuriai teks išmokti įveikti netektį. Dažnai nepagydoma liga sergantys ligoniai pradeda labiau vertinti gyvenimą nei kiti, nes jie gyvena šia diena, vertina kiekvieną akimirką, kiekvienoje smulkmenoje mato grožį, jautriau užuodžia kvapus. Iš jų verta mokytis besiskundžiantiesiems... Iš istorijos Paliatyviosios medicinos pradininke laikoma Jungtinės Karalystės gydytoja Sesilė Saunders (Cicely Saunders), 1967 m. Londone atidariusi Šv. Kristoforo paliatyviosios pagalbos ligoninę. 2005 m. Pasaulio paliatyviosios pagalbos asociacija paskelbė spalio 11-ąją Pasaulio paliatyviosios pagalbos diena. Ja siekiama atkreipti valstybių vyriausybių ir visuomenės dėmesį į tai, kas neišvengiama, kas laukia visų. Europos paliatyviosios pagalbos asociacija kas dveji metai organizuoja mokslines konferencijas, podiplomines studijas, kvalifikacijos kursus. Beveik visuose pasaulio universitetuose vyksta paliatyviosios medicinos studijos. 2007 m. Lietuvos sveikatos apsaugos ministras išleido įsakymą dėl paliatyviosios pagalbos paslaugų teikimo. Paliatyvioji pagalba – nauja sritis Lietuvoje, bet jau yra vietų, kur galima kreiptis. Hospisai ir paliatyvioji pagalba Hospisas – paliatyviosios pagalbos slaugos namai, kur nepagydoma liga sergantys ligoniai gali kilniai, oriai ir ramiai numirti. Slaugos namų tikslas – visapusiškas komfortas. Jų idėja naikina religinį, socialinį ir bet kokį kitą skirtumą. Apie slaugos namus ir paliatyviąją pagalbą kalbama nedaug. Minint Pasaulinę hospisų ir paliatyviosios pagalbos dieną Lietuvoje, norima atkreipti dėmesį į problemas dėl slaugos namų ir paliatyviosios pagalbos mūsų šalyje. Paliatyvioji medicina – priešprieša eutanazijai. Ji orientuota ne į kiekybę, bet į žmogaus gyvenimo kokybę iki paskutinio atodūsio. Paliatyvioji pagalba – ligonio, sergančio pavojinga gyvybei, nepagydoma, progresuojančia liga, ir jo artimųjų gyvenimo kokybės gerinimo priemonės, užkertančios kelią kančioms ar jas lengvinančios, padedančios spręsti fizines, psichosocialines ir dvasines problemas. Paliatyvioji medicina ir priežiūra – aktyvi ilgai sergančių nepagydoma liga ligonių sveikatos priežiūra, nukreipta į bendrą poreikių tenkinimą, neatsižvelgiant į ligos pobūdį. Tokiais atvejais ligos diagnozė aiški, numatyta gydymo eiga, todėl gydytojas specialistas tampa jau lyg ir nelabai svarbus ar reikalingas, pagrindinės veiklos imasi paliatyviosios priežiūros paslaugų teikėjai. Paliatyviosios medicinos atstovams labiau už ligos diagnozę rūpi simptomai, sindrominis, biopsichosocialinis požiūris į ligonį. Kreipiamas dėmesys ne tik į sergančio ligonio fizines kančias, ne tik į ligą, bet ir į visa, kas su ja susiję: į psichoemocinius ir socialinius pokyčius, dvasinius išgyvenimus, net kančią. Mirtis mūsų gyvenime „Kai prieš keletą dešimtmečių VU buvo atlikta religinių studijų apklausa ir tyrimas apie krikščionių tikėjimą, pamatėme, kad labai didelė mūsų krikščionių dalis, sekmadienį lankančių bažnyčią, netiki mirusiųjų prisikėlimu. Amžinu gyvenimu – gal… Tiki arba ne, – kalbėjo VDU dėstytojas, KMU kapelionas kunigas Artūras Kazlauskas. – Jėzaus istorija leidžia žvelgti į mirtį ne kaip į pabaigą, bet kaip į perėjimą. Daugelis esame auklėti ir mokyti, kad mirties valandą kūnas ir siela atsiskiria. Šis požiūris yra graikiškas ir pagoniškas, jo Biblijoje, deja, bet nėra. Graikų filosofija remiasi dualistine samprata, jos požiūris į žmogų taip pat dualistinis. Protestantų bažnyčia jau seniai atsisakė šio požiūrio. Šiandienos katalikų teologai vis labiau nusigręžia nuo šios temos. Atsiverčiau Katalikų bažnyčios katekizmą, kur išlaikytas kūno ir sielos dualumas arba mąstymas apie kūno bei sielos buvimą. Yra teologų, mąstančių apie mirtį kaip apie vienintelį pirmą žmogiškumo aktą: mirtis kaip pirmas visiškai laisvas nuo žmogaus nesugebėjimo, nuo bevalingumo, nuo tingumo ir pačių įvairiausių nuodėmės pasekmių aktas susitikti su Dievu. Mirtis – tarsi žmogaus pasakymas: taip, aš noriu apsikabinti su Tavimi.“ „Kitas požiūris į mirtį: sesuo mirtis (kai mirties laukiama, nes ji leis susitikti su Dievu), – sakė KMU kapelionas. – Mes apie mirtį mąstome kaip apie sunkų perėjimą, jis niekada nėra ir negali būti lengvas. Apie mirtį mąstome kaip apie slenkstį, už kurio mūsų laukia Dievas: kai jau visiškai nieko negali ir nepajėgi, Visagalis gali tau duoti gyvybę, gyvastį ir gyvenimą.“ „Mirtis – gyvo organizmo egzistencijos pabaiga. Ar reikia bijoti mirties? Iš krikščioniškos perspektyvos – mirtis yra gyvenimo tęsinys. Turbūt svarbiau bijoti blogo ir netinkamo gyvenimo, bet ne mirties“, – sakė KMU kapelionas kunigas A. Kazlauskas. Džiuljeta Kulvietienė
|
|||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
| < Пред. | След. > |
|---|
Turinys



