Turinys
Elektroninė parduotuvė
| Velyknakčio homilija |
|
|
| 2010-04-03 | |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
|
Gydomoji žolė nuo mirties - surasta Po ilgų maldų ir verksmų ieškant gyvybės medžio, Setui ir Ievai pasirodė arkangelas Mykolas, pasakęs jiems, jog jie neras gailestingumo aliejaus ir jog Adomas turės mirti. Prie šio pasakojimo vėliau krikščionys skaitytojai, prie arkangelo žodžių pridėjo paguodos žinią – po 5500 metų pasirodys gailestingas karalius Kristus, Dievo Sūnus, ir pateps gailestingumo aliejumi visus, kurie juo tikės, kurie gims iš vandens ir Šventosios Dvasios. Dievo Sūnus taip pat nužengs į žemės gelmes ir atves Adomą į rojų, prie gailestingumo medžio. Šioje legendoje, pasak popiežiaus, matome visą žmogaus kančią prieš mums primestą ligos, skausmo ir mirties likimą. Taip pat regimas žmogaus pasipriešinimas mirčiai: kažkur, vis galvoja žmonės, turėtų būti gydomoji žolė nuo mirties. Anksčiau ar vėliau bus rastas vaistas ne tik prieš vieną ar kitą ligą, bet ir prieš tikrąjį fatališkumą – mirtį. Turėtų egzistuoti nemirtingumą teikiantis vaistas. Ir šiandien žmonės ieško tokios gydomosios medžiagos. Šiandienos medicinos mokslas bando jei ne išstumti mirtį, tai panaikint kiek įmanoma daugiau jos priežasčių, ją atitolinti, užtikrinti vis geresnį ir ilgesnį gyvenimą. Tačiau pamąstykime dar akimirką: kaip būtų iš tikro, jei pavyktų galbūt ne visai įveikti mirtį, tačiau ją labai nutolinti ir pasiekti kelių šimtų metų amžių? Ar tai būtų geras dalykas, - klausė popiežius Benediktas XVI. Žmonija labai pasentų, jaunimui nebebūtų vietos. Užgestų išradingumo geba ir nepabaigiamas gyvenimas būtų ne rojus, o greičiau pasmerkimas. Tikroji gydomoji žolė prieš mirtį turėtų būti kitokia. Netūrėtų tik pratęsti dabartinio gyvenimo. Tūrėtų pakeisti mūsų gyvenimą iš vidaus. Tūrėtų mumyse sukurti naują gyvenimą, tikrai atvirą amžinybei: tūrėtų mus pakeisti taip, kad mirtis nebūtų pabaiga, tačiau pilnatvės pradžia. Tai, kas buvo ir tebėra stebinančio ir paliečiančio krikščioniškoje žinioje, Jėzaus Kristaus Evangelijoje, yra tvirtinimas: gydomoji žolė nuo mirties, nemirtingumą teikiantis vaistas egzistuoja. Yra surastas. Yra prieinamas. Šis vaistas duodamas per krikštą. Tada mumyse prasideda naujas gyvenimas, kurio neištrina seno gyvenimo mirtis, priešingai, nuo tada jis pradeda pilnai skleistis. Girdėdami tai, kai kurie pasakys: suprantu, kas sakoma, bet man trūksta tikėjimo. O ir tie, kurie norės tikėti, klaus: ar iš tikro yra taip? Kaip turime įsivaizduoti? Kaip senasis gyvenimas tampa nauju, kuris nepažįsta mirties? Dar kartą, - sakė Šventasis Tėvas, - senas žydų tekstas gali mums padėti įsivaizduoti paslaptingą virsmą, kuris mumyse prasideda su krikštu. Jame pasakojama, kaip protėvis Enochas buvo pagrobtas ir nuneštas prie Dievo sosto. Tačiau priešais šlovingą angelų galybę su savo žmogišku silpnumu taip išsigando, kad negalėjo pažvelgti į Dievo Veidą. Tada Dievas tarė (arkangelui) Mykolui: „paimk Enochą ir jo žemiškus rūbus. Ištepk jį saldžiu aliejumi ir aprenk šlovės rūbais! Ir Mykolas paėmė mano žemiškus rūbus, ištepė saldžiu aliejumi ir šis aliejus buvo stipresnis už stiprią šviesą (...) jo spindesys buvo panašus į saulės spindulius. Kai į save pažvelgiau, buvau kaip viena iš šlovintųjų būtybių“, pasakojama Enocho knygoje. Būtent tai, aprengimas Dievo rūbais, įvyksta krikšto metu. Žinoma, šis persirengimas trunka visą gyvenimą. Tačiau krikštu prasideda procesas, kuris apima visą mūsų gyvenimą: mus padaro pajėgiais amžinybei, su Jėzaus Kristaus šviesos rūbais galime stoti priešais Dievą ir gyventi su Juo amžinai. Krikšto liturgijoje yra du svarbūs elementai, atsisakymai ir pažadai. Senovinėje Bažnyčioje krikštijamasis atsisukdavo į vakarus, kur nusileidžia saulė ir plečiasi tamsa, nuodėmės ir mirties simbolis. Atsisukęs į vakarus krikštijamasis ištardavo kelis „ne“ – velniui, nuodėmei, jėgos kultui, kaip patikslina apaštalas Paulius laiške Galatams, griaunantiems malonumams, godumui, nesutarimams, pavydui ir pan. Tai ir yra senieji rūbai, kuriuos reikia nusivilkti, tiksliau sakant, pradėti nusivilkti. Šie atsisakymai, nors mažiau dramatiška forma, tebėra esminė krikšto dalis ir šiandien. Po to krikštijamasis atsigręždavo į rytus, iš kur kyla saulė, naujos istorijos saulės simbolis, Kristaus simbolis. Atsigręžimas į rytus simbolizuodavo naują tikinčiojo gyvenimo kryptį, tikėjimą į Triasmenį Dievą, kuriam save atiduoda ir kuris pats jį rengia šviesos rūbais. Šie „rūbai“, yra Dvasios darbai, tai, anot Pauliaus žodžių laiške Galatams, meilė, džiaugsmas, taika, gerumas, ištikimybė, ramybė, susitvardymas. Po to krikštijamasis būdavo iš tikro nurengiamas ir triskart panardinamas į krikšto vandenį: panardinant krikštijamasis, kartu su Kristumi, atiduodamas mirčiai, o po to Kristaus yra ištraukiamas iš vandens naujam gyvenimui. Galiausiai krikštijamajam būdavo duodamas baltas rūbas ir žvakė, simbolizuojantys tą naują šviesos gyvenimą. Ir jis tada žinodavo – gavo nemirtingumo vaistą, kuris, gaunant Komuniją, yra pilnai priimamas. Taip, gydomoji žolė nuo mirties egzistuoja, - kalbėjo popiežius Benediktas XVI. - Kristus yra gyvybės medis, kuris visiems prieinamas. Jei Juo sekame, esame gyvenime. Todėl šią prisikėlimo naktį giedosime iš visos širdies „aleliuja“, džiaugsmo giesmę, kuriai nereikia žodžių. (rk)
|
|||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
| < Ankstesnis | Kitas > |
|---|
