|
Informavimo kokybė – žiniasklaidos ir valdžios reikalas
Po Prezidentūroje vykusio žurnalistų bendruomenės forumo „Žiniasklaidos laisvė ir atsakomybė" žiniasklaidos atstovai pateikė siūlymų, kaip tobulinti žiniasklaidos veiklą ir užtikrinti kokybišką visuomenės informavimą.
Žiniasklaidos atstovų pateiktuose siūlymuose pabrėžiama būtinybė parengti visuomenės informavimo koncepciją ir iš esmės tobulinti Visuomenės informavimo įstatymą, stiprinti visuomeninį transliuotoją ir žurnalistų savitvarkos institucijas, numatyti griežtesnę atsakomybę už paslėptos reklamos ir užsakomosios informacijos publikavimą arba visai ją uždrausti.
Žiniasklaidos forume dalyvavusi Prezidentė Dalia Grybauskaitė pabrėžia, kad operatyvus, suprantamas ir objektyvus šalies gyventojų informavimas - bendras žurnalistų bendruomenės ir valdžios atsakomybės reikalas. Žiniasklaidos atstovų forumo siūlymai, pasak Prezidentės, padės bendromis jėgomis rengti ir priimti kokybiškam visuomenės informavimui būtinus sprendimus.
Forumo dalyviai taip pat aptarė pavojus žiniasklaidos nepriklausomumui, mažėjančio visuomenės pasitikėjimo, nesąžiningos konkurencijos, žurnalistinės etikos, profesinio solidarumo, žurnalistikos studijų kokybės problemas, žiniasklaidos veiklą reguliuojančią teisinę bazę, valdžios ir žiniasklaidos santykius.
Žurnalistų forumo „Žiniasklaidos laisvė ir atsakomybė"
Siūlymai, 2010 m. gegužės 7 d.
1. Visuomenės informavimo sritis yra ne mažiau svarbi kaip energetika, švietimas ar kultūra. Ketvirtoji valdžia nė kiek ne mažiau svarbi nei teisminė, įstatymų leidžiamoji ar vykdomoji. Todėl prieš priimant žiniasklaidos veiklą reguliuojančio Visuomenės informavimo įstatymo eilinę naują redakciją būtina patvirtinti visuomenės informavimo teisinio reguliavimo koncepciją. Šioje koncepcijoje reikėtų apsispręsti dėl pagrindinių visuomenės informavimo dalykų: pagrindinių visuomenės informavimo principų, pvz., užsakomosios informacijos draudimo, dėl visuomeninio transliuotojo finansavimo bei veiklos, žurnalisto teisinio statuso, nepilnamečių apsaugos teisinio mechanizmo, reklamos, įskaitant politinę, ir kt. Šioje koncepcijoje būtina apsispręsti, ar visus šiuos klausimus reguliuoti taip, kaip tai daroma dabar: atskirais įstatymais, ar visus visuomenės informavimo klausimus reglamentuoti vienu sudėtingesniu teisės aktu - Visuomenės informavimo kodeksu.
2. Sudaryti darbo grupę Visuomenės informavimo koncepcijai parengti.
3. Šiuo metu Visuomenės informavimo įstatymas leidžia skelbti užsakomąją informaciją, tik ji turi būti tinkamai pažymėta. Tai reikia keisti. Poįstatyminiai aktai įpareigoja ministerijas pirkti užsakytus plotus spaudoje bei TV eteryje, nors tokia visuomenės informavimo forma neefektyvi. Neoficialiais duomenimis, tam iš valstybės biudžeto kasmet išleidžiama apie 80 milijonų litų.
4. Svarstyti galimybę, kaip valdžios institucijų skiriamas pinigų sumas viešinimui ir užsakomajai informacijai skirti socialiniams ir pilietiniams projektams finansuoti per Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą.
5. Svarstyti galimybę, kaip ministerijų veiklos viešinimui skirtus pinigus skirti Nacionaliniam transliuotojui(LRT) finansuoti.
6. Neatskiriama demokratinės visuomenės dalis - visuomeninis transliuotojas. Iš esmės spręsti LRT finansavimo problemą - įvesti abonentinį mokestį, kuris garantuotų visuomeninio transliuotojo misiją ir nepriklausomybę. Keisti LRT valdymo, veiklos ir administravimo principus.
7. Inicijuoti plačią visuomenės, valdžios ir žurnalistų bendruomenės diskusiją apie visuomeninio transliuotojo ateitį.
8. Išanalizuoti prieš dvejus metus Žmogaus teisių stebėjimo instituto atliktą studiją apie užsakomąją žurnalistiką ir pateiktus siūlymus, kurie nugulė Seimo stalčiuose. Svarstyti galimybes juos įgyvendinti.
9. Šiuo metu nėra aiškaus mechanizmo, kaip greitai ir efektyviai nustatyti paslėptą reklamą ir už ją nubausti. Supaprastinti mechanizmą, kuriuo informacijos vartotojai (skaitytojai, žiūrovai) galėtų, įtarę paslėptą užsakomąją informaciją, apginti savo teises.
10. Padidinti baudas už paslėptos reklamos publikavimą, nes dabar baudos mažesnės už pajamas, gaunamas iš tokios informacijos.
11. Peržiūrėti Vartotojų teisių apsaugos tarnybos darbo efektyvumą žiniasklaidos teikiamų paslaugų srityje: paslėpta reklama, baudų dydžiai, viešumo pažeidėjai.
12. Svarstyti galimybę valstybės lėšomis finansuoti žiniasklaidos stebėsenos programas. Vykdytojai gali būti universitetai, nevyriausybinės organizacijos, žurnalistų savitvarkos institucijos.
13. Sukurti tikrą savitvarkos mechanizmą. Stiprinti žurnalistų savitvarkos institucijas, t.y. institucijas turėtų sudaryti žurnalistai ir leidėjai, o ne kitų profesijų atstovai.
14. Numatyti prievolę žurnalistų savitvarkos institucijų nariams pateikti viešųjų ir privačių interesų deklaracijas.
15. Kiekvienai redakcijai turėti savo etikos ombudsmeną.
16. Tiksliau apibrėžti žurnalisto teisinį statusą. Ar mes liekame šiandieninėje situacijoje, kai žurnalistu pripažįstamas kiekvienas, turintis mikrofoną ar kitaip renkantis informaciją, ar žurnalisto teisinį statusą susiejame su privalomu tam tikru išsilavinimu, priklausymu profesinei sąjungai ir laikymusi tam tikrų žurnalistinio darbo standartų, etikos ir kitų taisyklių, ar apsisprendžiame, kad vis dėlto šio statuso, sistemingai pažeidinėjant žurnalistinio darbo etikos normas, galima ir netekti, jeigu taip nuspręs profesinė sąjunga ar teismas.
17. Tikslinti žurnalisto sąvoką, kad žurnalistu galėtų vadintis (pagal įstatymą) ir profesiniam susivienijimui nepriklausantis bei darbo santykių neturintis asmuo. Šiuo metu susivienijimui nepriklausantis ir visuomenės informavimo priemonėje nedirbantis žurnalistas tokiu vadintis negali. Taigi būti nepriklausomu žurnalistu negali.
18. Sukurti mechanizmą, kuris padėtų žiniasklaidos priemonėse užtikrinti žurnalisto saviraiškos laisvę. Užtikrinti redakcinę TV žinių nepriklausomybę.
19. Kadangi žiniasklaidos sistema išties yra viena įtakingiausių visuomenės formavimo institucijų, tai dėmesys jai turi būti išskirtinis. Visų pirma reikia įstatymiškai apginti žurnalistus nuo leidėjų ir savininkų savivalės. Taip pat itin griežtai traktuoti įstatymo pažeidimus, kad griežtas įstatymas apsaugotų nuo viešosios erdvės užteršimo.
20. Kitas, labai svarbus aspektas, yra ideologija. Jei žiniasklaida propaguoja vartotojišką, amoralią ideologiją, už tai atsakomybė tenka valstybės vadovams. Jie turi išspręsti šią esminę problemą ir suvaldyti amoralios, vartotojiškos, hedonistinės kultūros propagandą, nes jos paveikta lietuvių tauta nyksta, mažėja gimstamumas, daugėja problemų šeimose ir ima vyrauti blogio pasiūlyti modeliai prieš moralius, dieviškus dėsnius.
21. Spręsti Visuomenės informavimo įstatymo ir UAB veiklą reguliuojančių įstatymų koliziją. Kuris įstatymas viršesnis apibrėžiant samdomų darbuotojų (žurnalistų) ir vadovų tarpusavio įsipareigojimus?
22. VĮ „ Registrų centras" turimų duomenų pagrindu turi būti įsteigtas visuomenės informavimo priemonių (viešosios informacijos rengėjų) registras . Dalis šio registro duomenų turi būti skelbiama viešai ir neatlygintinai.
23. Į valstybės remiamus leidinius žiūrėti sistemiškai ir sukurti sąlygas svarbiausiems kultūriniams leidiniams patekti į visas didesnes šalies bibliotekas bei švietimo įstaigas. Aktyviai platinti valstybės remiamus leidinius per valstybės institucijas, tarp jų ir Lietuvos atstovybes užsienyje.
24. Įstatyme įtvirtinti spaudos leidinių tiražų tikrinimo tvarką.
25. Keisti Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo tarybos bei Radijo ir televizijos komisijos sudarymo principus.
26. Paskatinti mokslo įstaigas, užsiimančias žiniasklaidos tyrimu ir(ar) žurnalistų ugdymu, imtis „ančių" medžioklės - paneigti neteisingą informaciją, paskleistą žiniasklaidoje. Jei tai būtų daroma gera, patrauklia forma, sulauktų pripažinimo ir gal net apsimokėtų ( jeigu tai būtų leidinys).
27. Socialiai atsakingai ir etiškai žiniasklaidai įsteigti specialų ženklą - Etiškai žiniasklaidos priemonei. Tai inicijuoti gali LŽS, tačiau būtinas ir teisinis įtvirtinimas.
28. Žurnalistų bendruomenė turi solidarizuotis ir teikti bendrus, o ne pavienius siūlymus.
Prezidentės spaudos tarnyba
|
Turinys
Elektroninė parduotuvė
