|
Kad idealizmo žiniasklaidoje išstumtų pinigai... 
Perskaitęs keletą optimistinių Žurnalistų sąjungos vadovo D.Radzevičiaus minčių apie padėtį Pagėgių spaudos padangėje bei Palangoje vykusį Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos susirinkimą, norėčiau į šį tinklalapį švystelėti ir šiek tiek pesimizmo. Kad pusiausvyra būtų išlaikyta...
Stanislovo Bagdonavičiaus nuotraukoje: Bronius Matelis, „Panevėžio ryto“ redaktorius
Štai prezidentė D.Grybauskaitė ne kartą yra užsiminusi, kad regiono žiniasklaida savo problemas turėtų spręsti nepamiršdama bendrų problemų, kurios yra susijusios ne tik su noru gauti iš įvairių fondų kuo daugiau pinigų, o ir su kūrybos bėdomis.
Jei kam yra svarbi šalies vadovės nuomonė, tai džiaugtis tuo, kad susirinkę miestų bei rajonų leidinių vadovai surado kažkokį būdą kontroliuoti laikraščių tiražus, gal ir nereikėtų. Juk šis žingsnis tėra susijęs tik su pinigų dalybomis. O kodėl nebuvo išsamiai kalbėta apie bendras bėdas?
Galop esu įsitikinęs, kad tiražo deklaravimas, specialaus ženklo, kuris liudytų, jog esi teisingas, įsigijimas savaime nieko dar nepakeis.
Štai šiandien aš skelbiu, kad jeigu kas nors atliks nepriklausomą auditą ir nustatys, kad per praėjusį dešimtmetį mano redaguojamas laikraštis „Panevėžio rytas“ kada nors buvo nurodęs neteisingą tiražą, tam nupirksiu dėžę gero konjako ir apmokėsiu audito išlaidas.
Viliojantis pasiūlymas? Manyčiau, kad taip. Jei taip kiekvienas padarytų, tai redaktoriai pultų užsakinėti konkurentų tiražo auditą, o redaktoriai lakstytų vienas pas kitą su dėžėmis konjako, šiltai bendrautų, susidraugautų ir niekada nebesipyktų. Ir problemos nebeliktų, jokių pasižadėjimų būti teisingu nebereikėtų rašinėti.
Aš irgi žinau mažiausiai du vieno miesto laikraščius, kurių tiražai nesikeičia tikriausiai jau penkerius metus. Ir prieš krizę, ir jos metu jų tiražai liko vienodi, nors visų Lietuvos leidinių tiražai daugiau ar mažiau krito. Todėl ir aš nepraleisčiau progos paragauti gero konjako.
Tačiau panašių pasiūlymų niekas neteikia, o kuria įvairias sudėtingas schemas, kurias apeiti būtų galima. Žodžiu, visi gudrauja. Ir viso to esmė – tik dalijami pinigai.
Galop ar tikrai šiuo metu rajonų ir miestų žiniasklaidai svarbiausia yra žinoti vienas kito tiražus?
Iš Palangoje vykusio renginio aš tikėjausi kur kas daugiau. Tarkime, diskusijos, kaip būtų galima depolitizuoti miestuose ir rajonuose leidžiamus laikraščius. Galėčiau daug atvejų išvardinti, kai per savivaldybių rinkimus redaktoriai dalyvauja rinkimuose vienos partijos sąrašuose, o korespondentai į valdžią braunasi kitų partijų sąrašuose.
Štai vieno Panevėžio apskrityje leidžiamo laikraščio korespondentė dirba ir žurnalisto, ir Seimo nario padėjėjo darbą. Tame laikraštyje leidžiama įvairiomis progomis kalbinti tik tuos žmones, kurie priklauso arba bent jau remia vieną partiją. Jos vadovas – rajono meras, todėl jokios kritikos ir visiems gyventi labai gera. Tai tipiškas Siamo dvynių – žiniasklaidos ir politikos – pavyzdys.
Kituose rajonuose yra pavyzdžių, kai laikraščio korespondentė dirba tarnautoja valdžios įstaigoje.
Štai šie reiškiniai ir daro be galo didžiulę žalą tiek ir pačiai žurnalistikai, tiek ir santykiams redakcijose, atsiranda tada dirva ir karui tarp atskirų leidėjų ir rajono vadovų. Juk kaip gali jaustis ir ką turi galvoti miesto ar rajono meras, jeigu jis žino ir mato, kad vietos laikraščio korespondentai ir net redaktoriai dalyvauja jo priešininkų stovykloje rinkimuose į savivaldybės tarybą, jeigu interviu iš jo imti ateina korespondentė, kuri oficialiai gauna algą ir iš jo aršaus politinio priešininko?
Tokiu atveju ne vienas meras tikriausiai pagalvotų, kad žurnalistė atėjo kažką šnipinėti jo priešininko naudai arba tiesiog siekia jį patį taip „subaladoti“, kad tik šlapia vieta liktų. Ir, pripažinkime, meras juk turi teisę taip galvoti!
Kaip iš tos keblios padėties dabar išeiti ir ką turėjo padaryti Palangoje susirinkę regioninės žiniasklaidos atstovai?
Aš suprantu, kad kai kurių leidinių vadovams nėra lengva. Ypač tų laikraščių, kurių akcininkai yra merai, seimūnai ar šiaip politikuojantys verslininkai. Todėl padėtį keisti reikėjo pradėti nuo Palangoje susirinkusios asociacijos deklaracijos. Ji padėtų užmegzti diskusiją su akcininkais.
Tokioje deklaracijoje galėjo būti štai tokie punktai: a) regioninėje žiniasklaidoje dirbantis žurnalistas negali priklausyti jokiai politinei partijai ar judėjimui; b) žurnalistas jokia forma, išskyrus tik kaip stebėtojas ir vertintojas, negali dalyvauti valdžios veikloje nei gaudamas už tai atlygį, nei jo negaudamas; c) žurnalistas negali vienu metu dirbti žurnalisto darbą ir tuo pačiu už atlygį ar be jo atstovauti politikų ar su jais susijusių verslininkų interesams; d) miestų ir rajonų laikraščių asociacija smerkia faktus, kai žurnalistai neatskiria savo profesinės veiklos nuo tarnavimo bet kokia forma valdžiai ir atskiriems politikams.
Politiškai angažuoti redaktoriai ir žurnalistai tuojau pat pradės šaukti, kad taip negalima, tai pažeistų jo, kaip žmogaus, teises dalyvauti politikoje ir būti išrinktiems į savivaldybės tarybą. Tačiau, brangieji, daugelis tų dalykų juk yra surašyti Žurnalistų etikos kodekse, o dabar tiesiog atėjo laikas ir pasitaikė gera proga tomis nuostatomis pasinaudoti.
Priimti tokią deklaraciją siūlau dėl to, kad grįžę redaktoriai ir korespondentai galėtų tą deklaraciją padėti ant stalo laikraščio akcininkams – merams, Seimo nariams, verslininkams – ir pasakyti: atsiprašau, bet taip jau atsitiko, dabar reikia galvoti, kaip toliau dirbsime.
Manote, kad akcininkai puls burnotis ir varyti lauk visus objektyviai dirbti siekiančius žurnalistus? Štai į panašų skandalą pakliuvęs Pagėgių meras, pasikalbėjęs su Žurnalistų sąjungos vadovais, juk irgi rado jėgų ir proto kvailai nesielgti ir pradėjo ieškoti kompromisų. Pajudėtų ledai ir po tokios deklaracijos. Bet ar to nori patys redaktoriai ir korespondentai? Juk kur kas patogiau išlaikyti tokią pačią tvarką, kai nieko nekritikuoji, tada ir galva vakarais mažiau skauda, o dar ir pinigų už tai gauni.
Ne vienerius metus pats esu dirbęs viename šalies dienraštyje, kuris man ir kitiems siūlė įrašyti į darbo sutartį sąlygą, kad nedalyvausiu politikoje ir neatstovausiu politikams, valdžiai ar šiaip verslo grupių interesams. Jei žurnalistas pats siekia depolitizuotis, tai tokia sąlygą yra tiesiog išsigelbėjimas.
Kai kartais kas nors paprašydavo paslaugos, kuri kertasi su žurnalisto profesija, net ir draugams pasakydavau, kad už tokią veiklą aš galiu būti išmestas iš darbo. Ir visi kuo puikiausiai suprasdavo, nes priežastis nepolitikuoti buvo tikrai labai rimta.
O dabar norėčiau paklausti: kiek rajonų ir miestų laikraščių vadovų yra bent pabandę depolitizuoti savo redakcijas? Sutinku, tiražai gal irgi svarbu, pinigai – taip pat, tačiau jei niekas neparodys, kad siekia ne tik ilgesnio lito, bet ir bendrų interesų, kurie padėtų gydyti visą žiniasklaidą, tai savo mažose intrigose malsimės dar labai ilgai. Ir, svarbiausia, be jokio visuomenei labiau matomo rezultato.
|
Turinys
Elektroninė parduotuvė
