Irma Dubovičienė
2014-09-13

Vidmantas Urbonas: svarbu nusibrėžti ribas

urbonai.jpg

Panevėžietis, perplaukęs visą Nemuną, Baltijos jūrą bei visų žemynų ežerus, jaučiasi ne nugalėtoju, o gamtos dalimi.

Po Jaučio Zodiako ženklu gimęs Vidmantas Urbonas šį pavasarį peržengė 56 gyvenimo metų slenkstį. Rusvas veidas išduoda, kad vyras daug būna gryname ore, nors individualios treniruotės dabar nėra įtemptos, daugiau laiko jam, nusipelniusiam Lietuvos triatlono treneriui, tenka praleisti su jaunaisiais auklėtiniais. O galvoje jau bręsta naujas projektas.

Nuotraukoje Rita ir Vidmantas Urbonai 

Mintimis jau lanko Nepalą

Pasaulinio garso ultratriatlonininkas kol kas ilsisi po dviejų didelių praėjusių metų plaukimų per Afrikos ir Europos žemynų gėlavandenius telkinius. Etiopijoje 1,7 km aukštyje virš jūros lygio esantį Tana ežerą, 49 km atstumą, lietuvis kirto per 14 val. 26 min. Senojo žemyno aukščiausiame taške (433 m virš jūros lygio), Šveicarijoje, plytintį Keturių kantonų ežerą Vidmantas perplaukė išilgai, 37 km ruožą sieksniavo 12 val. 15 min.

Tai buvo paskutiniai plaukimai penkerius metus trukusioje ekologinėje ežerų epopėjoje, kuria siekta atkreipti visuomenės dėmesį į gėlo vandens trūkumą pasaulyje, į jo taršą. Kiekvieną žygį V.Urbonas skyrė ir savo šalies svarbioms datoms atminti, simboliškai sugretindamas kovą už laisvę ir kovą už vandenį. Pastarųjų metų žygiai buvo dedikuoti 150-osioms 1863 metų sukilimo prieš carizmą metinėms ir Stepono Dariaus bei Stasio Girėno skrydžio per Atlantą 80-osioms metinėms. Šiemet „Vagos“ leidykla išleido albumą „Vanduo – tai gyvybė“, pasakojantį apie išmėginimų kupiną ir prasmingą akciją gėlo vandens problemai pasaulyje akcentuoti.

Baigiamąjį ekologinio projekto akordą Vidmantas dar planuoja. Mintys vis dažniau nuklysta į Nepalą. Perplauktas Baikalas yra didžiausias gėlavandenis vandens telkinys, ir į šaltus jo vandenis pasinerti sportininkui buvo garbės reikalas. Aukščiausias ne tik Azijoje, bet ir pasaulyje – 5,9 km aukštyje esantis, sunkiai pasiekiamas Tiličo ežeras. Antrasis pasaulyje aukščiausias ežeras Titikaka (Pietų Amerika, Peru/Bolivija), kurį V.Urbonas perplaukė 2009 m., yra gerokai žemiau – 3,8 tūkst. km virš jūros lygio. Plaukimas dideliame aukštyje ypač sudėtingas: trūksta deguonies, todėl neįmanoma įkvėpti visais plaučiais, be to, labai šalta.

Po mėnesio kito sportininkas pradės ruoštis, organizmą pratinti prie ypač didelio krūvio. Rytinis krosas, plaukimas Nevėžyje ar vadinamosiose Panevėžio mariose. Žiemą 15–20 min. maudynės eketėje. Po pusryčių – darbas, treniruotė su vaikais. Vakare – vėl individuali treniruotė.

Intensyvus pasirengimas žygiui trunka 4–5 mėnesius. Tai ne tik kūno grūdinimo, ištvermės treniruotės. Vyksta rėmėjų paieška – be to joks projektas nebūtų įmanomas. Juk į kelionę plaukikas vyksta ne vienas, o su komanda, kurioje turi būti gydytojas, gelbėtojai, rėmėjų fotografas ir, žinoma, pirmoji pagalbininkė žmona Rita. Ultratriatlonininkas džiaugiasi, kad pastaraisiais metais rėmėjų rasti lengviau, jie sąmoningesni, nekelia savo sąlygų, kaip pasitaikydavo anksčiau. Pasirengimo žygiui mėnesiais auga stresas ir žmonai Ritai: ji atsakinga už medikamentų, maisto, visų reikalingų daiktų suruošimą.

 

Išmatuoti galimybių ribas

Atrodo, tarsi Vidmantas Urbonas visą savo gyvenimą siektų išmatuoti, praplėsti savo galimybių ribas. Jis jau buvo iškovojęs Lietuvos triatlono čempiono vardą, vėliau – ne vieno pasaulio čempionato prizines vietas, ir tuo, žinoma, nepasitenkino. Panevėžio ir visos Lietuvos sporto aistruoliai 1996-ųjų spalį buvo sužavėti: trisdešimt aštuonerių sportininkas Panevėžio baseine pasiekė paros triatlono pasaulio rekordą: per 8 val. nuplaukė 25 km 250 m, per tokį pat laiką dviračiu nuvažiavo 241 km, per tiek pat valandų nubėgo 85 km 203 m 30 cm. Po dvejų metų Meksikoje Vidmantas iškovojo pasaulio dvidešimtgubo ultratriatlono čempionatą (per šios rungties varžybas sportininkai 76 km plaukia, 3600 km varžosi dviračiais, 844 km – bėgimo takelyje).

Ištvermė, psichologinis pasirengimas daro stebuklus. Mokslininkai teigia, kad išbūti 15 min. lediniame vandenyje yra neįmanoma, nesuderinama su gyvybinėmis funkcijomis. Vidmantas Urbonas įsitikino, jog tai įmanoma. Plaukiant per Baikalą, kurio vanduo buvo vos 4 laipsnių (plaukimas iš viso truko 17 val. 42 min.), organizmas atvėso tiek, kad termometras nebereagavo – neužteko padalų. Nuo stingdančio šalčio negelbėjo nei apsauginis kostiumas, nei šilumą sulaikantys tepalai. Pavojingai sušalusį plaukiką atšildė patyrusi komanda, vėliau nebuvo jokių sveikatos sutrikimų, net slogos.

„Svarbu susikoncentruoti, nusiteikti. Ribas galima nusibrėžti. Turbūt ne kiekvienas jas ir suvokia“, – įžvalgomis dalijasi Vidmantas, akcentuodamas psichologinį momentą. Pasak brandaus sportininko, savo galimybių ribas norintis pažinti žmogus sugeba save kontroliuoti, geriau jaučiasi. Tiesa, su amžiumi fizinių galimybių ribos keičiasi. Vienokios jos, kai tau 20, kitokios – kai 60. Tad savęs ieškojimas yra nepaliaujamas...

 

Geležinis žmogus?

Vidmantas Ubonas dažnai vaizdingai pavadinamas geležiniu žmogumi. Išties tik išugdytos geležinės ištvermės, valios pastangomis jam pavyksta pasiekti užsibrėžtų tikslų, tarsi nebūtų žodžių „nebegaliu“, „pavargau“. O ypatingais fiziniais duomenimis, sveikata vaikystėje jis iš kitų neišsiskyrė. Nuo penkerių metų vaikų namuose, vėliau Panevėžio internatinėje sporto mokykloje augęs berniukas kasmet pasigaudavo sunkią kvėpavimo takų ligą, o sloga buvo kone įprastas dalykas.

Sportas pamažu grūdino, stiprino kūną, taip pat ir charakterį. Prie būdo savybių, pažiūrų formavimosi savotiškai prisidėjo nepatirtos namų šilumos ilgesys. Pyktį dėl neteisybės (kodėl aš kitoks nei kiti?) vaikas, vėliau paauglys nukreipė sovietų valdžiai. Už jaunimo vakarėliuose pritariant gitarai dainuotas savo kūrybos dainas tekdavo aiškintis saugumiečiams, prieš Vasario 16-ąją jaunuolis kaip „pavojingas elementas“ ne kartą buvo uždarytas belangėje.

Sudėtingų plaukimų metu Vidmantas neprisileidžia minčių, kad sunku ar šalta, stengiasi galvoti tik apie šviesius dalykus ir prisiderinti prie gamtos. Individualūs žygiai suteikia tokią galimybę, tuo jie yra nepalyginti pranašesni už varžybas. Varžybose – kitaip. Kai rezultato siekimas yra žūtbūtinis, ir prisideda sirgalių psichologinis spaudimas, sportininkas gali atsidurti ties gyvybei pavojinga išsekimo linija...

Ritos ir Vidmanto šeimos mityba nėra kuo nors ypatinga. Bulviniai blynai, virtinukai, įvairios košės, sriubos – ant stalo įprasti šie ir kiti daugeliui tradiciniai patiekalai. Žinoma, kitaip yra plaukiant – trumpų pertraukėlių metu jėgas padeda palaikyti greit pasisavinamas, daug angliavandenių turintis maistas: sultiniai, sausainiai ir pan.

 

Peržengta linija

Vienintelį kartą gyvenime Vidmantas nepaklausė vidinio balso, kad jau pasiekta galimybių riba, ir už tai teko skaudžiai sumokėti. Tai buvo sportininkui ypač intensyvūs 1999-ieji. Po sėkmingų varžybų Meksikoje, ekologinio plaukimo Nemunu laukė Pasaulio ultratriatolonio varžybos Panevėžyje. Buvo likę jau nedaug bėgti, kai sportininkas pajuto, kad reikėtų liautis. Esant dideliam fiziniam krūviui organizme vyksta cheminės reakcijos, išsiskiria toksinai, kurie pasišalina per inkstus. Kai toksinų labai daug, inkstai nebespėja susidoroti su darbu, gali prasidėti gyvybei pavojingi procesai. Norint jų išvengti, tereikia laiku sustoti, gerti daug skysčių, leisti organizmui pailsėti. V.Urbonas su tuo ir anksčiau buvo susidūręs. Tačiau tą sykį, audrinamas aplinkinių, nenorėjo jų nuvilti...

Sportininkas atsibudo VU Santariškių klinikų reanimacijos skyriuje. Diagnozė – rabdomiolizė, sukelta didelio fizinio krūvio. Tai gyvybei pavojinga būklė, kai vyksta raumenų skaidulų irimas, atsiranda inkstų funkcijos nepakankamumas. Rabdomiolizė gali išsivystyti ir dėl kitų priežasčių: traumų (pvz., prispaudimo po griuvėsiais), tam tikrų medikamentų vartojimo ir kt. Atsisakius inkstams, Vidmantui buvo pradėjusi trikti ir plaučių, širdies, kepenų veikla. Kova už gyvybę, padedant gydytojams, buvo laimėta. Tam prireikė 40 dienų. Tačiau sportininkas dar ilgai jautėsi tarsi suparalyžiuotas – nors kojas jautė, negalėjo jų valdyti, ilgiems mėnesiams teko susitaikyti su neįgaliojo būkle. Reikėjo vėl mokytis vaikščioti ir daryti tai, kas anksčiau buvo įprasta. Iš pradžių 10 žingsnių, paskui 100...

Praėjus septyneriems metams, 2006 m. rugpjūtį, V.Urbono vardas vėl ėmė mirgėti žiniasklaidoje: sportininkas dalyvaus akcijoje Lietuvos nepriklausomybės 15-osioms metinėms, kartu pagerbs Islandiją, kuri pirmoji pripažino šalies nepriklausomybę; plauks per Lamanšo sąsiaurį ir nugabens į Islandiją kaip padėką surinktus 300 tūkst. parašų – po vieną kiekvienam islandui.

Vidmantas įveikė psichologinį barjerą ir po rimtos ligos vėl ryžosi leistis į didžiuosius žygius. Jis neslepia – baimės buvo. Santariškių klinikose susirinkęs gydytojų konsiliumas po medicininės apžiūros padarė išvadą: visos organizmo funkcijos atsikūrusios, žygyje dalyvauti galima, bet labai atsargiai.

Beje, sportininkas visuomet ir anksčiau prieš kiekvieną žygį tikrindavo sveikatą, ir dabar būtinai išsitiria kraują, inkstų veiklą. Pasak Vidmanto, sveikata puiki, gal tik inkstų funkcijos nežymiai sumažėjusios.

 

Šeima – ramybės uostas

Vaikystėje šeimos židinio trūkumą skaudžiai išgyvenęs vyras turi šeimą, kuria didžiuojasi. Laiminga santuoka su Rita trunka jau 28 metus. Nebuvo atvejo, kad žmona nelydėtų į varžybas ar žygį. Ji yra daugiau nei žmona ar draugė. Tai profesionali bendrosios praktikos slaugytoja, komandos draugė. „Plaukiant užtenka atsigręžti, o ji jau žino, ko man reikia“, – sako Vidmantas. Gera suprasti akių, judesių kalbą, o per alinančius žygius tai yra dar didesnė vertybė, ji padeda siekti tikslo.

Rita nemano, kad aukojasi, ji tiesiog pasirinko tokį gyvenimą. Fizinis aktyvumas ir jai pačiai reikalingas kaip rytinis kavos, arbatos puodelis. Ji niekada aktyviai nesportavo, nedalyvavo varžybose. „Nors jeigu reikėtų – galėčiau“, – svarsto moteris, o iš liaunos figūros nesunku suprasti, kad pašnekovė iš tiesų yra sportiška, lavinamo lankstumo. Matydamas ją kiekvieną rytą besimankštinančią, Vidmantas tvirtina kartais net pavydintis jos atkaklumo. Rita juokiasi, kad anksčiau per didžiuosius žygius savo mankštomis iš tiesų šiurpindavo kitus komandos narius laive: jei Vidmanto plaukimas numatytas 6 ryto, ji keldavosi 4 valandą ir „raitydavosi“ ant kilimėlio. Mankštindamasi, matyt, suvaldydavo ir kylantį stresą, jaudulį dėl Vidmanto.

Urbonų sūnus Rokas taip pat yra sportiškas, kitaip ir negalėtų būti tokioje šeimoje. Jis nėra profesionalus sportininkas, tačiau be judėjimo laisvalaikio neįsivaizduoja – bėgioja, važinėja dviračiu, riedučiais. Vaikinas jau palikęs tėvų namus, gyvena ir dirba Klaipėdoje, tačiau glaudus ryšys su gimtaisiais namais išlieka.

 

P.S.: Šiemet „Vagos“ leidykla išleido albumą „Vanduo – tai gyvybė“, pasakojantį apie prasmingą ir išmėginimų kupiną Vidmanto Urbono akciją gėlo vandens problemai pasaulyje akcentuoti.

Plačiau:  http://www.seimos-sveikata.lt/

Komentarai
Pridėti naująPaieška
Rašyti komentarą
Vardas:
El. paštas:
 
Svetainė:
Pavadinimas:
UBBCode:
[b] [i] [u] [url] [quote] [code] [img] 
 
Security Image
Įveskite simbolius, pateiktus paveikslėlyje.